Miškininko diena švenčiama trečiąjį rugsėjo šeštadienį. VĮ Prienų miškų urėdija savo profesinę šventę tradiciškai pažymi kelione, į kurią vyksta kolektyvo nariai. Praėjusiais metais miškininkai lankėsi kaimyninėje Latvijoje, o šiemet nusprendė nuvykti į kitą savo kaimynę – Baltarusiją. Išvykos tikslas buvo aplankyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės pilis.
Pati ekskursija žadėjo būti įdomi, nes daugelis nesilankė Baltarusijoje nuo tada, kai buvo uždarytos sienos ir kelionei reikėjo vizų.
Išvykome iš Prienų anksti, 4 valandą ryto, kad spėtume susitvarkyti sienos kirtimo reikalus muitinėje. Ten tvarka dar tokia, kaip ir sovietiniais laikais – teko išlipti iš autobuso ir su lagaminais pereiti muitinę, pažymėti pasus.
Pirmasis sustojimas buvo Lydos mieste, kuris priklauso etninėms lietuvių žemėms. Miestas savo metus skaičiuoja nuo 1180 metų. Kaip paminėjo gidė, nuo 13 a. iki 1795 m. jis priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei.1323 – 1328 m. Lietuvos Didysis Kunigaikštis Gediminas pastatė mūrinę pilį. Ją ir Lydos apylinkes 1392 – 1394 m. puldinėjo kryžiuočiai ir mongolai totoriai.
Apžiūrėję pilį iš išorės, vėliau patekome ir į vidų. Pati pilis yra įdomi savo istorija, menančia ne tik kovas ir priešų apgultis, bet ir karališkąsias Jogailos vestuves su ketvirtąja žmona Sofija Alšėniške. Pilies vidus restauruotas, tačiau autentikos beveik nėra, patys darbai atlikti gana atmestinai.
Trumpos ekskursijos po Lydos miestą metu išvydome vienuolių pijorų vienuolyną, įspūdingą barokinę Kryžiaus išaukštinimo bažnyčią, Pranciškaus Skorinos paminklą.
Kitas sustojimas buvo Naugarduke. Miestas žinomas jau nuo 11 a. kaip karališka rezidencija. Be to, čia gimė ir augo poetas Adomas Mickevičius, kurį didinga Naugarduko pilis paskatino parašyti pasaulinę šlovę pelniusią poemą „Gražina“. Tad pirmiausia ir aplankėme jam pastatytą paminklą bei jo garbei supiltą pilkapį. Vėliau – kunigaikščio Mindaugo pilį, istorinę turgaus aikštę. Netoli rekonstruojamos pilies yra Dievo Motinos gailestingumo bažnyčia, kurioje tuokėsi kunigaikštis Jogaila, taip pat čia buvo pakrikštytas ir A. Mickevičius.
Nedaug nukeliavus, patekome į kitą gražų Baltarusijos miestelį Myrių, kur apžiūrėjome unikalią Radvilų šeimai priklausiusią pilį – ji yra įtraukta į UNESCO kultūros paveldo objektų sąrašą. Kaip pasakojo gidė, pilis buvo daugiausia kunigaikščių ir bajorų pasilinksminimų vieta, nors atliko ir gynybines funkcijas. Šalia yra įkurtas vadinamas itališkas parkas. Ekskursijos metu teko nemažai sužinoti apie didikų Radvilų gyvenimą, jų istorinę misiją, gyvenimo būdą, giminės tradicijas.
Paskutinis pirmosios kelionės dienos tikslas buvo nedidelis gražus miestelis Nesvyžius, nuo 15 a. priklausęs taip pat vieniems turtingiausių LDK didikų – Radviloms. Tai miestelis – tvirtovė, vandenimis ir parkais labai primenantis kai kurias kitas mūsų kunigaikščių ir didikų rezidencijas. Manoma, kad tai geriausiai išlikęs Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpio didikų privatus miestas ir architektūrinis ansamblis, kurie 2005 metais buvo įtraukti į UNESCO kultūros paveldo sąrašą. Apžiūrėjome Bernardinų ir Benediktinų vienuolynus, Jezuitų bažnyčią, kurioje yra kunigaikščių Radvilų šeimos kapai, savotiškas Radvilų šeimos mauzoliejus. Vėliau apžiūrėjome restauruojamą Nesvyžiaus rūmų kompleksą, pasigėrėjome gražiu parku, pravažiavome pro Slucko vartus ir Rotušę. Pavargę, tačiau daug pamatę ir sužinoję, nakvynei apsistojome Baranovičiuose.
Antroji viešnagės diena Baltarusijoje prasidėjo aplankant viso pasaulio pravoslavų piligrimų šventą vietą – vyrų vienuolyną Žirovičiuose. Šis vienuolyno kompleksas XVII amžiuje buvo laikomas didžiausiu visoje Lietuvos ir Baltarusijos teritorijoje, veikusiu visą laiką. Žirinovičiai garsėja tuo, kad čia buvo rasta, manoma, stebuklinga akmeninė delno dydžio Dievo Motinos su kūdikiu ikona.
Nedideliame Kosavo miestelyje aplankėme Tado Kosciuškos namą – muziejų, pamatėme didingų Puslovskių rūmų liekanas.
Sukant namų link, pabuvojome Ružanuose ir buvusioje didikų Sapiegų rezidencijoje. Pastatai jau atnaujinami, yra įrengta ekspozicija. Taip pat atstatinėjami ir kiti rūmai.
Kelionė po kaimyninę šalį baigėsi Gardine. Šis lietuviams labiausiai pažįstamas Baltarusijos miestas, dar vadinamas ir antruoju Vilniumi, buvo kurtas 12 amžiaus antroje pusėje. Gardine buvo svarbiausia Lietuvos ir Lenkijos valdovo Stepono Batoro rezidencija. Apžvalginės ekskursijos metu apžiūrėjome karalių rezidenciją, bernardinų Šv. Kryžiaus Įsigijimo bažnyčią, XII a. Moriso ir Glebo bažnyčią.
Pasivaikščioję po senamiestį, pavaikščioję prie pilies griuvėsių, pilni įspūdžių iškeliavome namų link. Priekyje – ne toks ilgas kelias, tačiau ilgai trunkančios procedūros muitinėje.
Miškininkų kolektyvas kiekvienais metais laukia, kada ir kur bus vėl organizuota kelionė. Taip pažymima profesinė šventė, daug sužinoma ir praplečiamas akiratis, o ir su kolegomis ir bendradarbiais pabendraujama visai kitoje aplinkoje.
Kastytis Tarasevičius
VĮ Prienų miškų urėdijos ryšių su visuomene specialistas
Laikraščio veiklą ir projektą „Gyvenimo medis augina naujas šakas“ iš dalies remia VšĮ „Medijų rėmimo fondas“ (2026 m. bendrai skirta suma – 38132 Eur).