Veiveriškis Julius Janauskas spalio 4 – ąją švęs garbingą savo gyvenimo sukaktį – 90 metų jubiliejų. Veiveriškiai, su kuriais Julius bendrauja, tvirtina, kad vidinis biologinis jo laikrodis tiksi lėčiau, nei bėga kalendoriniai metai. Iš tikrųjų, žvelgiant į šį žvalų ir žingeidų vyriškį, žinant apie jo aktyvumą ir įsitraukimą į vietos bendruomenės kultūrinę veiklą, akivaizdu, kad gerbiamas Julius nepaklūsta senėjimo dėsniams, daugelį jo bendraamžių dėl ligos ar negalios įkalinusiems tarp keturių sienų. Ir kaip sako geri jo pažįstami, bene labiausiai dėl tokio Juliaus gyvybingumo „kaltas“ saikingas, taikingas ir kuklus gyvenimo būdas, buvimas santarvėje su pačiu savimi ir aplinkiniais.
Julius Janauskas (pirmas dešinėje) su Veiverių šokių kolektyvo „Tryptinis“ nariais.
Ko gero, Julius Janauskas charakterio atsparumą stresams išsiugdė dar Antrojo pasaulinio karo metais – buvęs frontininkas gerai žino, kiek nekaltų gyvybių teko paaukoti dėl taikos. Vien tik Prienų rajone žuvo per 700 karių, mažiausia, ką dėl jų mes šiandien galime padaryti – gyventi taikoje. Pergalės dienos minėjimuose tai ne vieną kartą yra pabrėžęs Antrojo pasaulinio karo antihitlerinės koalicijos pusėje Prienų organizacijos tarybos pirmininko pavaduotojas, karo veteranas Julius Janauskas.
Po karo, tarsi norėdamas užmiršti visus regėtus baisumus, Julius Janauskas pasirinko darbą arčiau žemės, gamtos ir žmonių, kuriame reikėjo kurti, gaminti, auginti, o ne griauti. Dirbo Mauručių kolūkio pirmininku, vėliau brigadininku, Veiverių kolūkyje – fermų vedėju. Sukūręs šeimą su žmona užaugino keturis vaikus – dukrą Aldoną, sūnus Algį, Romą ir Gintautą ir iki šiol gyvena rūpesčiais dėl jų ir vaikaičių.
Draugišką, taikingą Juliaus charakterį geriausiai apibūdina jo kaimynystėje gyvenanti Alvyra Sventickienė.
– Kai atvykau dirbti į Veiverius, dvejus metus gyvenau pas Janauskus, ir tuomet, ir per visus 44 – erius metus, kuriuos esu pažįstama su Juliumi, niekuomet nemačiau jo supykusio, negirdėjau pakelto balso tono. Jis gražiai sugyveno šeimoje ir su kitais žmonėmis.Visuomet mandagus, šiltai besišypsantis, su juo mėgsta pabendrauti ir vyresni, ir jauni. Užklydusį netikėtą svečią pasodins, kuo turi – pavaišins. Kaimynui niekuomet neatsisakys padėti. Nuoširdžiai rūpinasi vaikais, sutaria su giminėmis ir sielojasi dėl jų nelaimių. Sunkiai išgyvenęs žmonos netektį, Julius nepasiduoda pesimizmui, dalina save tiems, kuriems reikia pagalbos, – pastebėjo Alvyra Sventickienė.
Daugeliui teko pažinti meniškąją, jautriąją Juliaus sielos pusę. Savo kieme jis yra surinkęs nemažą įdomių akmenų, dovanotų ir parsivežtų iš kelionių, kolekciją, juos sudėliojęs įvairiais ornamentais. Niekam ne paslaptis, kad Julius laisvalaikiu rašo eilėraščius. Juos yra skaitęs ir Veiverių neįgaliųjų draugijos šventėse. Per daugelį metų veiveriškiai Juliaus nėra matę dykinėjančio. Iki šiol, suradęs laisvą valandą, jis skuba į meno saviveiklos užsiėmimus. Dainuoja Veiverių žmonių su negalia ansamblyje, vaidina mėgėjų spektakliuose.
1983 – iaisiais Veiverių kultūros ir laisvalaikio centro pagyvenusių šokėjų kolektyvui „Tryptinis“ pradėjusi vadovauti Jadvyga Beikauskienė Julių Janauską jau rado šokantį šiame kolektyve. Jam jis atidavė beveik dvidešimt penkerius metus. Su kolektyvu J.Janauskas pasirodė keturiose respublikinėse dainų šventėse.
Pastaruoju metu Julius galbūt ir norėtų prilėtinti gyvenimo tempą, tačiau, anot vadovės, to padaryti jam neleidžia nei susiklostančios netikėtos aplinkybės, nei jo pareiga ir pasišventimas kultūrai.
– Po darbo dienos Juliaus niekuomet nepastebėjau pavargusio, į repeticijas jis visuomet ateidavo geros nuotaikos, bendraudavo su šypsniu. O kiek kartų jis kolektyvą gelbėjo susirgus ar negalint vykti į numatytą koncertą kuriam nors šokėjui… Sėdime autobuse, laukiame, netrunka nė dešimt minučių, kol Julius meta pradėtus darbus, pasičiumpa tautinį kostiumą ir važiuoja kartu su mumis koncertuoti, – pasakoja „Tryptinio“ vadovė Jadvyga Beikauskienė.
Šiemet Julius kartu su kolektyvu dalyvavo Vilniuje vykusioje dainų šventėje „Čia – mūsų namai“. Jis jautėsi įsipareigojęs vadovei, kuri buvo susirūpinusi, kai prieš pat dainų šventę dėl objektyvių priežasčių keletas šokėjų „nubyrėjo“. Nesiskundė nei sveikata, nei amžiumi. Išvykoje ant kojų praleido kelias dienas, kepinant saulei, ilgas valandas kantriai repetavo, o paskui ištvėrė po du koncertus per dieną… Niekas nesistebėtų tokia kolektyvo senbuvio Juliaus ištverme, jei tik jam būtų dvidešimt, o ne devynios dešimtys metų, jei būtų poroje šokęs su savo vienmete, o ne su pačia jauniausia kolektyvo nare Snieguole…
-Nieko nepadarysi, gyvenime visko atsitinka, jei reikia, tai reikia, – vadovės paprašytas nedaugžodžiauja Julius. Taip greit bėgančių metų tėkmei jis nepasiduoda, nuo šokio ritmo neatsilieka, kiek turi sveikatos – šoka, skatindamas ir kitus toliau skleisti kultūrą ir perduoti jaunimui senelių bei tėvų tradicijas, naujokus mokydamas tautinių šokių.
– Džiaugiamės, kad Julius yra mūsų kolektyvo narys. Jis imponuoja savo ramiu charakteriu, pasvertu žodžiu ir laiku ištartu protingu patarimu. Daugeliui jis yra gyvas pavyzdys, kad amžius laikui gali būti nepavaldus, jei tik gyveni su geromis emocijomis, atiduodamas save kultūrai ir menui. Akivaizdu, kad šokis ir bendravimas prailgina gyvenimą. Mūsų gerbiamą ir mylimą Julių Janauską ir toliau norime matyti šokio sūkury – tiek, kiek jam leis sveikata ir jėgos, – jubiliejinės sukakties išvakarėse Juliui Janauskui linkėjo Jadvyga Beikauskienė.
Tad, ar verta nervintis dėl pase įrašyto amžiaus, kai gyvenimas konkrečiais pavyzdžiais įrodo, kokia gali būti prasminga ir įdomi metų branda, jei tik pats neužtrenki durų galimiems pasirinkimams…
Dalė Lazauskienė
Laikraščio veiklą ir projektą „Gyvenimo medis augina naujas šakas“ iš dalies remia VšĮ „Medijų rėmimo fondas“ (2026 m. bendrai skirta suma – 38132 Eur).