VĮ Prienų miškų urėdijos ekonomistė Janina Senavaitienė diplomuota miškininkė, nors dabar miškuose ji nedirba, bet ryšys su gamta ir medeliais nenutrūko.
„Esu kilusi iš Adolinos, nedidelio kaimelio Alionių (Širvintų raj.) apylinkėse. Labai graži vieta, iš dviejų pusių kaimą apglėbęs miškas, o per vidurį teka Juodės upelis. Tėtis Vladas Bilotas – garsus rajone bitininkas, pažinojo daugybę vaistažolių, žinojo, kokią žolelę ar bičių produktą nuo kokių ligų ir kaip vartoti, atsitikus kokiai nelaimei, kaimynai dažnai kreipdavosi patarimo įvairiausiais klausimais. Mama – rūpestinga, gera, visuomet išklausydavo ir padėdavo. Mūsų augo 4 vaikai – aš, du broliai ir sesuo.
Senavaičių šeima 2010 metais.
Bajorų pradinę mokyklą pradėjau lankyti 6 metų, visą laiką buvau jauniausia klasėje ir vėliau – ir kurse Žemės ūkio akademijoje. Į mokyklą kasdien vaikščiojau 3 km, o vėliau į Šešuolėlių aštuonmetę – 5 km pirmyn ir tiek pat atgal. Ir beveik visas kelias per mišką. Kadangi į Širvintų vidurinę atėjau po kasdieninių „treniruočių“, pradėjau sportuoti, buvau geriausia bėgikė rajone, dalyvaudavau respublikinėse varžybose. Sportavau ir Akademijoje, tik papildomai prisidėjo šaudymas, lengvoji atletika (dabar sportuoju su sveikuoliais). Vaikystėje svajojau būti bibliotekininke – labai mėgau skaityti. Į tuometės Lietuvos žemės ūkio akademijos Miškų ūkio fakultetą įstojau iš karto, baigusi Širvintų vidurinę mokyklą, kurse iš 50 studentų buvome tik keturios merginos. Šiuo metu pagal specialybę dirbu tik aš viena.
Kodėl pasirinkau miškininkystę? Tėtė visą laiką sakydavo, kad miškininkai yra kitokie žmonės – geresni, sąžiningesni, jautresni. Jis mus mokė pažinti augalus, žvėrių pėdas, vakarais kartu klausydavomės gamtos garsų, užvertę galvas į naktinį dangų mokėmės susirasti danguje Šiaurinę žvaigždę, Grįžulo ratus ir kitus žvaigždynus. Tėveliai anksčiau turėjo nemažai nuosavo miško, kuriame tuomet jau šeimininkavo kolūkio eigulys, bet mes puikiai žinojom „savo miško“ ribas, tik ten eidavome žemuogiauti ir baravykauti. O kiek rudmėsių po eglutėmis rasdavome – „tiltais“… Niekada tėtė neleisdavo be reikalo skinti gėlių, nulaužti medžio šaką. Net per Sekmines durų staktą puošdavo ne du nukirsti berželiai, o tik berželių šakos. Tik per Kalėdas puošdavome eglutę,“ – prisimena Janina.
Janina be galo kukli, vos vos prikalbinau papasakoti apie darbą ir šeimą.
„Paskyrimą gavau į Šalčininkus, žemės ūkio valdyboje dirbau inžiniere – miškininke, bet po pusantrų metų ištekėjau už kurso draugo Valentino ir persikėliau pas jį į Januliškio girininkiją Labanoro miškuose. Labai patiko tenykštė gamta, pušynai ir paprasti, nuoširdūs žmonės. Iki šiol su kai kuriais išliko draugiški ryšiai, ten auga sūnaus Vaidoto gimimo proga pasodintas ir dabartinio girininko Kęstučio Grašio puoselėjamas ąžuoliukas. Vėliau, Valentino tėvų pageidavimu, persikėlėme į Prienus. Valentinas dirbo vienos didžiausių ir daugiausia pajamų urėdijai duodančios Meškapievio girininkijos girininku. Aš Prienuose septynerius metus dirbau Komunalinių įmonių kombinate kelių ūkio inžiniere, vėliau – Sąjūdžio sekretore, porą metų – Krašto apsaugoje – Prienų komendantūroje. Miškų urėdijoje – nuo 1993 m. lapkričio mėn. Pradėjau dirbti Meškapievio girininkijoje meistre – dirbau 2 metus, vėliau – darbų saugos inžiniere, miško atkūrimo inžiniere, jau 11 metų – ekonomiste,“ – pasakoja Janina.
Jai primenu, kad niekada nepamiršiu Joninių, kurias šventėme kartu su Prienų sąjūdininkais Valentino tėvų sodyboje. Dar tada (giliame sovietmetyje), kai pas visus vietoje gėlynų augo pomidorai ir agurkai, Senavaičių sodyba buvo pripažinta viena gražiausių ne tik rajone, bet ir Lietuvoje. Joninės buvo labai įdomiai organizuotos, su visomis tai šventei būdingomis apeigomis: kupoliavimu, žolynų aukojimu, šokinėjimu per laužą, bandymu pereiti blėstančiomis laužo žarijomis, saulės pagarbinimu… Gerai prisimenu, kad tikra nakties tamsa tęsėsi tik apie pusę valandos. Pradėjus brėkšti, braidėme po rasą, išsiskirstėme tik saulei patekėjus…
Nėra abejonių, kad Senavaičių sodyba – viena gražiausių tarp Prienų miškininkų sodybų. Visgi rūpi sužinoti, kaip pavyko suderinti darbą, auginti vaikus, sukurti tokį jaukų namų kampelį?
„Namus Prienuose statėmės ilgai, beveik 13 metų, kartu sodinome ir puoselėjome dekoratyvinius medelius bei krūmus, kuriuos patys užauginome iš sėklų ar mažų šakelių. Sodyboje ir medelyne yra per 50 spygliuočių ir per 30 lapuočių dekoratyvinių augalų rūšių. Kol statėmės namus, visą laiką ką nors auginome papildomoms pajamoms gauti: įvairias daržoves, tulpes, lelijas, chrizantemas, dekoratyvinius medelius. Tai buvo darbas po darbo ir pomėgis kartu. Visus darbus dirbome kartu su Valentinu, jis man buvo ne tik vyras, bet ir pats geriausias draugas, sąžiningas, doras, patikimas. Susituokę nugyvenome 31 metus, 5 mėnesius ir 21 dieną, dar 5 metus kartu mokėmės Miškų fakultete ir 2 metus draugavome. Visas mano gyvenimas …“ – prisimena Janina.
Po vyro mirties Janinos tvirčiausias gyvenimo ramstis – sūnūs, kuriuos ji labai myli ir jais didžiuojasi: „Abu užaugę tapo gerais, įdomiais ir jautriais žmonėmis, idealistais, tikinčiais, kad jokie pasaulio pinigai neatstoja nuoširdumo, gerumo ir savigarbos. Vaidotas baigė VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutą, trejus metus dirbo Prezidento Valdo Adamkaus komandoje (užsienio reikalų skyriuje), dvejus metus – Seime, šiuo metu dirba privačiame sektoriuje, nekilnojamojo turto versle. Remigijus baigė VU, Filosofijos magistras, dirba Lietuvos Laisvosios rinkos institute ekspertu“, – džiaugėsi Janina Senavaitienė.
O Prienų miškininkų kolektyvas didžiuojasi ir džiaugiasi nepaprastai kruopščia, draugiška bendradarbe, pasak urėdo Roberto Judicko, padarančia daugiau, negu priklauso pagal pareigas.
Teresė Murauskaitė
Laikraščio veiklą ir projektą „Gyvenimo medis augina naujas šakas“ iš dalies remia VšĮ „Medijų rėmimo fondas“ (2026 m. bendrai skirta suma – 38132 Eur).