„Gyvenime buvo visko. Ir viskas gerai…“

Žolinės išvakarėse į jaukų pabuvimą savo namuose bičiules sukvietė gražų jubiliejų švenčianti Gražina Janina Bunikienė iš Jiezno.

J. Bunikienė – su sūnumi, marčia ir ją sveikinusiomis bičiulėmis.

Gražios šventės proga jubiliatę Jiezno žmonių su negalia sąjungos tarybos vardu sveikino Augenija Stoškuvienė, Vilniaus gatvės, kurioje gyvena ir Janina, gyventojų vardu – šios gatvės seniūnaitijos seniūnaitė Sigutė Kimbirauskienė. Jiezno seniūno Algio Bartusevičiaus sveikinimus perdavė jo pavaduotoja Asta Lukšaitė, atskubėjo ir artima kaimynė, buvusi ilgametė bendradarbė, Gyvojo Rožinio draugijos koordinatorė Aldona Kizalavičienė. Sveikino ir sūnus Raimundas su žmona Maryte, sūnus Rolandas mamą jau buvo pasveikinęs. Kai darbai veja vienas kitą, keturios anūkės ir vienas anūkas, baigę aukštuosius mokslus, sėkmingai dirba, tad visiems darbo dieną susibėgti sudėtingiau. Tad tądien pas Janiną nešinos gėlių žiedais atėjo artimiausios draugės. Prašant Dievo palaimos jos sudainavo „Ilgiausių metų“.

Nors priimdama sveikinimus Janina ir nubraukė ašarą, ji visą laiką tik šypsojosi ir sakė: „Gyvenime viskas buvo ir yra gerai“. Nors… jame būta ir nepritekliaus, ir sunkaus darbo. Jiezne Janina gyvena nuo 12 metų. Mama Domicelė Pelekonyse sutiko jos tėtį Stankevičių, ir jiems išsikėlus gyventi į Kauną, gimė dukra Janina. Tačiau gyvenimas, o gal ir buvęs laikmetis taip pakoregavo planus, kad mamai teko pabūti ir Urale… Grįžusi savo namuose gyventi negalėjo. O kai atvyko į Jiezną, gyveno ten, kur priėmė. Janina pasakoja, kaip gražiai įsiruošė kambarį, kai su kultuve išsimušė aslą, sienas laikraščiais išsiklijavo. Gavusi dovanų klumpes, mergaitė anksti pradėjo dirbti. Tačiau, kaip sako Janina, visko nepapasakosi, buvo ir daug džiaugsmo, ir sunkesnių akimirkų. O galbūt ir nereikia grįžti į ten, kur negrįžtama – gyventi šiandien, džiaugtis gražiais atsiminimais, laukti parvažiuojančių sūnų, marčių ir anūkų.

Jiezne Janina sutiko ir savo vyrą Vincą Bunikį, kilusį iš Suvalkijos lygumų. Moteris 55 metus ir dvi savaites dirbo prie knygų: buvo rajoninės vaikų bibliotekos vedėja, o pakviesta į Spec. internatą dirbo ir bibliotekininke, ir auklėtoja. Tuo metu vaikai labai daug skaitė, o Janina organizuodavo ir literatūrinius vakarus, įvairius konkursus, kuriuose mokiniai ypač aktyviai ir mielai dalyvaudavo. Darbe moteris buvo kolektyvo siela, vadovė, organizuojant bendradarbių gimtadienius, kitas šventes. Vyras Vincas dirbo Jiezno restorano direktoriumi. Buvo gerbiamas. Tuos metus Janina Bunikienė prisimena su gražia nostalgija. Apie juos prisimena ir pageltęs, bet išsaugotas „Naujo gyvenimo“ laikraščio numeris, kuriame atspausdintas Česlovo Iškausko straipsnis „Tostas už jaunystę“, pasakojantis apie Janinos Bunikienės bendravimą su mažaisiais skaitytojais. Jų tuomet buvo arti 400. Ir kiekvienas iš jų, pasak bibliotekos vedėjos, buvo kažkuo ypatingas. Dainavo Jiezno vyrų ansamblyje, drauge su žmona buvo puikūs šokėjai. „Janina ir Vincas Bunikiai buvo aukštos kultūros šeima“, – dalijasi prisiminimais kaimynės Sigutė ir Aldona. Visos mena, kaip kasmet švenčia Jonines, vis Janinai ką nors meniško padovanoja, o paskui, susėdusios aplink medinį stalą jos gražiame kieme, dainuoja iki paryčių. Šiuo metu Janina taip pat neturi laiko liūdėti: augina daug gėlių, puoselėja aplinką. Aktyviai dalyvavusi Jiezno saviveikloje, ir dabar eina visur, kur tik kviečia. Džiaugiasi jiezniškių organizuota kelione į LR Seimą, Valdovų rūmus, operetę „Linksmoji našlė“. „O kai apima liūdesys, važiuoju į Vilniaus Katedrą. Iš jos grįžtu naujai atgimusi“, – tiki, kad Dievas padės ir jai, ir vaikams. Janina yra Gyvojo Rožinio draugijos narė, dalyvauja procesijose per atlaidus Jiezno bažnyčioje.

O vaišingumą, pasak draugių, ji paveldėjo iš mamos Domicelės, kuri niekad svečio neišleisdavo lauktuvių neįdėjusi, o bėdų prispaustam kuo galėdavo, tuo pagelbėdavo. Taip ir Janina. Kiekvienai draugei įdeda lauktuvių, dėkoja už šventę drauge. Tegu lydi Dievo palaima gerbiamą Janiną ir jos namus.

Palma Pugačiauskaitė