Jie gynė mūsų laisvę

Žolėje paskendęs, nuo laiko naštos pasviręs tipinis Lietuvos kariuomenės savanorio kapą žymintis antkapinis kryžius, toks vienintelis Veiverių kapinėse, perrištas seniai išblukusia tautine juostele. Daugumą savanorių kariškių kapų žymi tarpukaryje dailininkų A. Aleksandravičiaus ir A. Varno sukurti betoniniai kario kryželiai. 1927 m. Krašto apsaugos ministrui patvirtinus kryželio projektą, jie buvo statomi iki pat 1940-ųjų vidurio. Manoma, kad jų išliko tik apie porą tūkstančių. Lapkričio 1–2 dienomis, kai minimos Visų šventųjų diena ir Vėlinės, artimieji Lietuvoje prisimena mirusius šeimos narius, lanko ir tvarko jų kapus. Tuomet kaip niekada matyti, kurių kapų nebėra kam lankyti, ir tarp tokių neretai atsiduria pavieniai atkurtos Lietuvos valstybės karių savanorių kapai.
Veiverių kapinėse esančiame bene vieninteliame savanorio kario kryželyje įrašyta: „KARO VALD. (valdininkas) / BR. SKIRGAILA / 1925.X.21“. Reta, išskirtinė Veiverių krašte pavardė ir jokio įrašo vietinės bažnyčios mirčių metrikų knygoje. Gavusi iš Lietuvos valstybinio archyvo B. Skirgailos tarnybos bylos kopiją (LVCA f. 930, ap. 2S, b. 354), galėjau pradėti ieškoti duomenų apie jo šeimą.
XIX a. pradžioje iš Vandžiogalos parapijos į Vladislavovo miestą (dab. Kudirkos Naumiestis) atvyko bajoras Antanas Skirgaila, pasienio baro policininkas, o vėliau – baro viršininkas. Čia apie 1838 m. vedė vietinę merginą Petronėlę Skeltytę (Skelc). 1839 m. Vladislavove susilaukė dukros. Vėliau tėvas perkeliamas į Panemunės pasienio punktą, ir ten 1842 m. Skirgailoms gimė sūnus Karolis Teofilis. 1880 m. spalio 5 d. Karolis Teofilis, lydimas nuotakos brolio Juozapo Vainikonio, Veiverių gmynos mokyklos mokytojo, ir Juozapo Andruškevičiaus, paauksuotojo, atvyko į Veiverių bažnyčią ir vedė dvigubai jaunesnę vietinę ūkininkaitę Liudviką Vainikonytę, gimusią 1861 m., vieno pirmųjų Veiverių pašto paštininko Mato Vainikonio ir Aleksandros Gilevičiūtės dukterį (Veiverių RKB santuokos metrikų knyga. LVIA 1055/1/1, Nr.9, l. 208).
Liudvika buvo jauniausia iš šešių vaikų. Tuo metu ji jau buvo netekusi abiejų tėvų (mama mirė 1878 m. , o tėvas – 1879 m.). Matomai, kad staliaus amatu užsiimantis, kad ir gerokai vyresnis, Skirgaila Vainikoniams pasirodė tinkama pora jų seseriai. Jaunieji įsikūrė Vladislavove ir susilaukė dešimties vaikų. Iš to, kokius vardus suteikė savo penkiems sūnums, galima spręsti, kad Karolis buvo išsilavinęs ir apsiskaitęs žmogus, suteikęs savo sūnums išskirtinius antikos veikėjų vardus. Geriausiai žinomas vyriausiasis Skirgaila – Zigmundas Ambrozijus (1882) – būsimasis Naumiesčio, vėliau Kudirkos Naumiesčio, burmistras (1929–1940), antrasis sūnus – Karolis Hermenegildas (1884), trečiasis – Stanislovas Zacheušas (1886), ketvirtasis – būsimasis savanoris Bronislovas Hilarijus, gimęs 1888 m. sausio 14 d., ir penktasis – Vitoldas Juozapas Metodijus (1890). (LVIA, Kudirkos Naumiesčio RKB krikšto metrikų knygos f. 1236, ap. 1, 3 ir 4 ).
Deja, 1896-01-14 mirė 57 m. amžiaus Karolis Teofilis Skirgaila, palikęs našlę su pulku dar pilnametystės nesulaukusių vaikų. Kiekvienas iš jų į gyvenimą kabinosi kaip galėdamas. Zigmundas Ambrozijus studijavo Varšuvos ir Paryžiaus konservatorijose, Karolis Hermenegildas buvo įstojęs į Petrogrado Istorijos Filologijos Institutą, dokumentuose nurodęs esąs lietuvių tautybės. Bronislovas Hilarijus baigė 5 klases privačioje komercijos mokykloje, taip pat buhalterių kursus Lodzėje. Civiliniame gyvenime dirbo Pramonės banko skyriaus vedėju Petrapilyje. 1916 m. ten pat pašauktas į karinę tarnybą ir po pusės metų rikiuotės apmokymų paskirtas skyriaus vedėjo pareigoms į carinės Rusijos Karo Susisiekimo vyriausiąją valdybą. 1917-01-16 jam suteiktas karo valdininko (Титулярный советник) laipsnis. (LCVA f. 930, ap. 2S, b. 354). Kitų Skirgailos vaikų likimai man nežinomi.
Grįžęs į Lietuvą, Bronius nepasirinko lengvesnės bankininko ar buhalterio duonos, bet įstojo į Lietuvos kariuomenę. Tarnybą pradėjo 1919 m. kaip Inžinerijos bataliono iždininkas. Tarnybos byloje yra jo atestacija, kuri geriausiai charakterizuoja šį žmogų (kalba netaisyta):
„Mano atestuojamas 5 batarėjos karo valdininkas (ūkio vedėjas) Skirgaila Bronius tarnybiniu atžvilgiu yra disciplinuotas, žino ir skiria tarnybos laiką nuo ne tarnybos, pareigas eina gerai, yra rūpestingas, valdišką turtą saugoja atatinkamai ir budriai. Kaipo senas prityręs ūkio vedėjas atneša batarėjai daug naudos. Fiziniai yra silpnos sveikatos, kurią sugadino jam karas, nes tarnauja jau nuo pradžios didžiojo karo. Yra darbštus, ištikimas, gabus užimamai vietai, pilnai atatinka ir tinka užimti aukštesnę vietą be eilės sulig jo išlavinimo kur nors centrelinėse kariuomenės įstaigose, nes ūkio srity yra labai prityręs.
Lietuviškai gerai kalba ir rašo, moraliai yra blaivus ir sąžiningas.
Pasirašo 5-tos batarėjos vadas kapitonas Matulevičius ir pulko vadas majoras Uogintas. 1922 m. vasario 27 d.“ (LCVA f. 930, ap. 2S, b. 354).
Bronislovo sveikata silpo, ir jis 1922 m. buvo išleistas į atsargą su geriausiomis rekomendacijomis. 1922 m. lapkričio 19 d. Vytauto bažnyčioje kanauninkas J. Tumas (Vaižgantas – aut. pastaba), remdamasis vyskupijos konsistorijos dispensa Nr.3933, išduota lapkričio 15 d., sutuokė Bronislovą Hilarijų Skirgailą, gimusį 1888-01-14 Naumiestyje, kurio šiuo metu buvimo vieta yra fronte, nevedusį, su Vanda Janina Zajančkauskaite-Čakevičiene, gimusia 1899-06-24 Kukarmynės k., Kaimelio parapijoje, Seinų kurijai paskelbus neteisėta jos moterystę, Nr.1388, š./m. rugpjūčio 22 d. Jaunojo tėvai: Karolis Skirgaila ir Liudvika Vainikonytė, jaunosios tėvai: Juozas Zajenčkauskas ir Vanda Teresė Julijona Matukanskaitė. (LVIA, Kauno švenčiausios Trejybės RKB santuokos metrikų knyga, 1428/1/47, Nr. 278, l. 120, el. 129).
Deja, tuberkuliozė negailestingai naikino dar labai jauno žmogaus organizmą, ir Bronislovas Skirgaila mirė 1925-10-21 Kauno ligoninėje nuo džiovos. Jam buvo 37 metai. Paliko žmoną Vandą, vaikų nesusilaukė. Spalio 22 d. kun. Janilionis jo kūną palaidojo Kauno kapinėse. (LVIA, Kauno švč. Trejybės RKB mirties metrikų knyga, 1428/1/49, Nr.379, l. 44, el. 46).
Štai kodėl neradau Bronislovo mirties metrikos Veiverių bažnyčios knygoje. Visgi motina pasirūpino parvežti sūnaus palaikus ir palaidoti savo gimtuosiuose Veiveriuose. Nežinia, kur palaidota pati Liudvika Vainikonytė-Skirgailienė. Žinoma tik tiek, kad 1942 m. gyventojų surašymo metu ji gyveno su sūnumi Zigmu, miesto burmistru, Kudirkos Naumiestyje, Bažnyčios g. 3, ir jai tuo metu buvo 81 metai. Šio miesto kapinėse radau išlikusį Broniaus močiutės Petronėlės Skirgailienės kapą, o Petrašiūnų kapinėse ilsisi Zigmas Skirgaila, iki pat mirties dirbęs Kauno katedroje vargonininku. Jo šeimos kapas įtrauktas į kultūros paveldo registrą.
Paskelbdama šio savanorio biografiją, tikiuosi, kad Prienų rajono savivaldybės specialistai, kuruojantys paveldo klausimus, pasirūpins Broniaus Skirgailos kapo Veiverių kapinėse ir savanorio Jono Jezersko kapo Prienų senosiose kapinėse apsauga ir priežiūra. (Savanorių brolių Jezerskų istorija paskelbta 2025-02-25 laikraštyje „Gyvenimas“).
Jie gynė mūsų laisvę, ir mūsų visų pareiga pasirūpinti jų atminimo išsaugojimu.
Janina Leonavičienė
Sertifikuota gidė ir kraštotyrininkė

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas