Pietvakarių Europa rimtai liepsnoja. Prancūzijoje, Ispanijoje, Italijoje jau beveik dvi savaites nenutrūksta riaušininkai. Jie siaubia gatves, padega automobilius ir biurų kompleksus, plėšia daugiau ar mažiau prabangias krautuves. Gatvėse tarsi susivienijo visuomenės neformalai – ultra kairieji, kraštutiniai dešinieji, paaugiai-moksleiviai, islamistai, marksistai, prancūzų „geltoniųjų liemenių“ judėjimo nariai.
Primena dabar jau mirusio prancūzų filosofo Andre Glucksmanno man duotą interviu maždaug prieš dešimtmetį, kai jis pasakojo apie įvykius Prancūzijoje ir kitose Europos šalyse 1968-aisiais. Tada jis buvo anarcho maoistų judėjimo narys ir jam prireikė solidaus laiko, jog atstatytų savo galvą į vietą ir įsitikintų, kad tuo metu puoselėti kairuoliški idealai gerokai skiriasi nuo tikrovės komunistų valdomose Sovietų Sąjungoje bei Kinijoje.
Beveik po septynių dešimtmečių istorijos ratas apsisuko. Vėl politinės sistemos, kuriose nebėra stiprių lyderių, sunkiai tramdo riaušininkus, kurie dažniausiai patys nežino, ko nori. Arba siekia tokiu būdu palikti savo pėdsaką istorijoje.
Dešinesnių pažiūrų žmonės taip pat ir Lietuvoje jau prabilo apie tai, kad dėl smurto Europoje kalti musulmonai-islamistai, ėmė žongliruoti statistika, esą svarbus tikrovės veiksnys yra nelegalių imigrantų polinkis į kriminalinius nusikaltimus.
Vis dėlto, reikalas, regis, yra kur kas sudėtingesnis už šiuos banalius paaiškinimus. Nors jis bent jau minėtose šalyse neabejotinai turės politinių pasekmių.
Pažvelkime, ką apie tai rašo prancūzų ir italų spauda.
Italijos policija savaitės pradžioje pranešė sulaikiusi vieną riaušininkų organizatorių – Youssefą Siherį. Jam 30 metų, jis – morokiečių kilmės italas, aukštosios mokyklos absolventas politologas, buvęs Musulmonų studentų organizacijos lyderis ir propalestinietiško judėjimo aktyvistas. Y. Siheras rašė tekstų į leidinį „Il Fatto Quotidiano“, kuris pasižymėjo simpatijomis Rusijai ir pagalbos Ukrainai kritika.
Pažymima, kad Italija šiam personažui suteikė nemokamą išsilavinimą, dotacijas, visišką žodžio laisvę. Už tai jis sukūrė dešimttūkstantinį aktyvistų tinklą „Spalio 17-osios judėjimas“, kurio struktūros koordinavo riaušininkų veiksmus visoje Italijoje. Tyrėjai rado ir miestų, kuriuose buvo planuojami veiksmai, žemėlapius bei medžiagas įkvėptas arabų pavasario taktikos (2010 m. prasidėjusi grandininė revoliucijų Šiaurės Afrikos arabų šalyse seka, kurios metu virto kelių šalių dažniausiai autokratiniai režimai). Genujos prokuratūra tiria Y. Sihero galimus ryšius su teroristine „Hamas“ organizacija Palestinoje. Dabar tyrimas turi nustatyti, kas koordinavo neteisėtus veiksmus, ar tarp skirtingų grupių buvo bendrų interesų ir ar buvo išorinis finansavimas.
Kažkam iš demokratinės aplinkos toks sulaikymas gali atrodyti kaip per griežtas žingsnis.
O štai Prancūzijos žvalgyba viešai pateikia sudėtingesnes riaušių organizacijos schemas. Jų požiūriu, Italijos kaimynystėje protestus organizavo ne žinomi politikos lyderiai (tokie, kaip kairuolis Jeanas-Lucas Melenchonas) ar profesinės sąjungos, organizacijos „Antifa“ ir „Black Bloc“. Pastarosios aktyvistai pastebėti padegant policijos nuovadas.
Žvalgybos požiūriu, už riaušių dalyvių galima matyti amerikiečių informacinių technologijų marksistinių pažiūrų milijonieriaus Neville’io Roy’aus Singham’o ir tarptautinio kairiosios minties tyrimų institutao „Tricontinental“ šešėlius. Dabar N. R. Singhamas nuolat gyvena Šanchajuje (Kinija) ir užsiima horizontaliais ryšiais grįstų kairuoliškų, prokiniškų bei prorusiškų grupių finansavimu visame pasaulyje. Dienraštis „Le Mond“ skelbia apie N. R. Singhamo kontroliuojamus „trolių fabrikus“, kurie internete platina dirbtinio intelekto sukurtus pranešimus apie „pilietinį karą“ Prancūzijoje.
Rytas Staselis







Laikraščio veiklą ir projektą „Gyvenimo medis augina naujas šakas“ iš dalies remia VšĮ „Medijų rėmimo fondas“ (2026 m. bendrai skirta suma – 38132 Eur).