Veiverių mokytojų seminarijos istorinė staigmena

Šiemet sukanka 160 metų, kai Veiveriuose buvo įsteigta mokytojų seminarija – išskirtinė švietimo įstaiga, palikusi gilų pėdsaką Lietuvos kultūroje ir valstybingumo kelyje. Veikusi nuo 1866 iki 1918 metų, ši seminarija iki pat Pirmojo pasaulinio karo buvo vienintelė lietuvių mokytojų rengimo įstaiga šalyje. Per 52 gyvavimo metus ji paruošė 1025 mokytojus. Jos istorija nutrūko 1918-aisiais, kuomet, pasitraukus į Rusiją nuo artėjančio fronto, buvo išleista paskutinė auklėtinių laida.
Prisimenant neįkainojamą seminarijos reikšmę tautiniam atgimimui, švietimui bei kultūrai, įvertinant jos auklėtinių indėlį į Lietuvos valstybės kūrimą, spalio 15 d. Prienų meno mokyklos Veiverių Antano Kučingio filiale buvo surengta iškilminga konferencija „Veiverių mokytojų seminarijai 160 metų“.

Rusifikacijos įrankis, virtęs lietuvybės židiniu
Konferenciją įžanginiu žodžiu pradėjo viena iš renginio organizatorių Prienų krašto muziejaus direktorė Lolita Batutienė. Pranešimą skaitęs Lietuvos švietimo muziejaus direktorės pavaduotojas ir vyriausiasis rinkinių kuratorius Povilas Mikalauskas pabrėžė, kad seminarijos istorija toli gražu nesibaigė 1918 metais. Muziejuje saugomi tarpukario dokumentai liudija, jog įstaigos atmintį aktyviai puoselėjo jos auklėtiniai, būta netgi mėginimų ją atkurti.
Jo teigimu, gražiausia šių pastangų išraiška tapo 1939 m. rugpjūčio 26–27 dienomis Kaune, Karininkų ramovėje, įvykęs buvusių seminaristų suvažiavimas. Šis renginys prasidėjo iškilmingomis mišiomis Įgulos bažnyčioje, buvo skaitomi oficialūs pranešimai ir diskusijos. Antrąją dieną suvažiavimo dalyviai lankėsi pačiuose Veiveriuose: vaikščiojo po miestelį, aplankė kapines, atidavė pagarbą prie vieno ryškiausių seminarijos veikėjų Tomo Ferdinando Žilinsko kapo ir apžiūrėjo istorinį pastatą.
Šiam suvažiavimui impulsą davė tų pačių metų liepos 20 d. Vidaus reikalų ministerijoje įregistruota Veiveriečių draugija. Jos įstatai aiškiai apibrėžė tikslą – jungti visus buvusius auklėtinius, palaikyti bendradarbiavimą, rūpintis nariais bei amžinybėn iškeliavusiųjų artimaisiais, rinkti istorinę medžiagą ir kurti seminarijos muziejų. Nors duomenų apie tai, ar muziejus spėjo pradėti veiklą, nėra, draugija turėjo ambicingų leidybos, bibliotekų, skaityklų, stipendijų steigimo planų. Buvo pradėti rinkti seminaristų prisiminimai monografijai, tačiau kilęs Antrasis pasaulinis karas ir okupacija šių idėjų įgyvendinimą nutraukė.

Brendo pasipriešinimas carinei sistemai
Švietimo muziejaus muziejininkas Tautvydas Bujokas, remdamasis seminaristų Juozo Grabausko, Juozo (Antano) Poderio bei Jono Kuzminskio užrašytais prisiminimais, atskleidė seminarijos buities, vidaus tvarkos ir carinės valdžios vykdytos rusifikacijos politikos užkulisius. Ši griežta politika davė visiškai atvirkštinį rezultatą – išprovokavo slaptą seminaristų pasipriešinimą, draudžiamos lietuviškos spaudos platinimą ir kovą už lietuvybę. Šioje terpėje subrendo pažangūs, mokinius mylėję ir sąmoningi lietuviai mokytojai, tokie, kaip Aleksėjus Juškevičius, Tomas Ferdinandas Žilinskas ir kiti.
Prienų meno mokyklos A.Kučingio filialo mokytoja ekspertė Rūta Bimbaitė savo pranešime pastebėjo, jog Veiverių seminarijos istoriją galima skaityti kaip savotišką istorijos staigmeną:
„Carinė valdžia pastatė pastatą vienam tikslui – visuomenės rusifikacijai, o žmonės jį panaudojo visiškai kitam – lietuviškosios inteligentijos ugdymui. Į būsimų mokytojų rankas pateko draudžiamos knygos, muzika ir pažangūs pedagogikos metodai. Lietuvis mokytojas tapo ne tiesiog žmogumi, mokančiu skaityti ir skaičiuoti, bet tautos atminties saugotoju.“

Muzikos reikšmė dvasiniame ugdyme
Pranešėjos teigimu, muzika Veiverių seminarijoje užėmė išskirtinę vietą – kai kuriais laikotarpiais jai būdavo skiriama net po 6–7 valandas per savaitę, o stojantieji privalėjo turėti muzikinę klausą. Visi seminaristai privalėjo išmokti groti smuiku, o gabesnieji trečiame kurse – skambinti fortepijonu.
Mokykloje veikė 35 žmonių choras ir apie 30 muzikantų orkestras, kurio instrumentai buvo pasiųsti iš Lenkijos bei Vokietijos. Šie kolektyvai, garsėję visoje Varšuvos švietimo apygardoje, koncertuodavo Kaune bei kituose miestuose, o surinktas lėšas skirdavo neturtingiems seminaristams šelpti. Po 1905 metų revoliucijos, sušvelnėjus suvaržymams, mokyklos kieme pastatytoje estradoje buvo rengiami vakarai, statomi lietuviški vaidinimai, dainuojamos lietuviškos dainos, skambėjo kanklės.
Šioje kūrybiškoje ir patriotiškoje aplinkoje išaugo būrys iškilių Lietuvos kultūros ir valstybės veikėjų: Antanas Kučingis – garsus operos solistas; Antanas Žmuidzinavičius – dailininkas; Pranas Dovydaitis – profesorius, Nepriklausomybės Akto signataras; Mykolas Krupavičius – žemės ūkio ministras, reformatorius; Kazys Skučas – vidaus reikalų ministras, generolas; Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis – rašytojas ir poetas; Juozas Strimaitis ir Pranas Puskunigis – žymūs kanklininkai. Maždaug šimtas seminarijos auklėtinių stojo savanoriais į Lietuvos kariuomenę.
Šiandien senosios seminarijos pastate jos garbingas tradicijas tęsia Antano Kučingio meno mokykla. Ne vieną dešimtmetį Veiverius garsina jos vadovų ir pedagogų iniciatyvos, tarptautiniai festivaliai bei muzikų kelią besirenkantys mokiniai. Aptardama muzikinio lavinimo ir kultūrinio gyvenimo temas tuometinėje seminarijoje bei siedama jas su dabartinėmis mokyklos tradicijomis, Rūta Bimbaitė iškėlė esminį klausimą, aktualų ir šiandienos visuomenei. Mokytoja ekspertė pabrėžė, kad Veiverių mokykla aiškiai demonstruoja, jog valstybės atsparumas prasideda ne vien nuo ginklų – jis gimsta klasėje, priklauso nuo mokytojo, knygos, teisingo atlygio, gebėjimo kritiškai mąstyti ir savo istorijos pažinimo. Mokykla formuoja žmogų, kuris po 20 ar 50 metų kurs visuomenę bei valstybę.

Istorijos pamoka XXI amžiaus Lietuvai
„Mes negalime pasirinkti, kokiame geopolitiniame laikotarpyje gyventi, negalime kontroliuoti, ką daro kitos valstybės, tačiau esame atsakingi, kokią visuomenę kuriame patys. Ar kursime visuomenę, kuri lengvai pasiduoda melui, ar tokią, kuri tikrina informaciją? Ar pamiršime savo istoriją, ar ją pažinsime? Ar laikysime lietuvių kalbą savaime suprantama, ar suprasime, kad ji buvo išsaugota ne savaime, o todėl, kad žmonės dėl jos stengėsi? Seminarijos auklėtiniams lietuviškumas buvo pasirinkimas, kartais labai rizikingas, todėl jos istoriją turėtume prisiminti ne vien kaip gražų praeities puslapį, bet suprasti ją kaip perspėjimą ir kartu kaip atsakomybės priminimą“, – pasak R. Bimbaitės, tai ir yra svarbiausia seminarijos pamoka XXI amžiaus Lietuvai: stipriausia mūsų gynyba yra žmogus, kuris nebijo būti laisvas.

Gyvasis atminties liudijimas: Prano Dovydaičio kelias
Ypatingu konferencijos akcentu tapo garbingas svečias – Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro, profesoriaus ir Ministro pirmininko Prano Dovydaičio sūnėnas bei krikštasūnis Rimantas Dovydaitis. Jis renginio dalyviams pristatė vertingas knygas ir istorines fotografijas, kuriomis iliustravo pasakojimą apie tragiško likimo dėdę, buvusį šios seminarijos auklėtinį.
Jo pasakojimas apie Veiverių mokytojų seminarijos istoriją per jos auklėtinio Prano Dovydaičio gyvenimo kelią, tapo ryškiausiu pavyzdžiu, kokios nepalaužiamos dvasios asmenybes išugdė Veiverių mokytojų seminarija.
Apibendrindama turiningus konferencijos pranešimus, Prienų krašto muziejaus direktorė Lolita Batutienė išreiškė viltį, kad ši seminarijos sukaktis ir pasidalintos įžvalgos paskatins vietos bendruomenę bei svečius dar labiau didžiuotis savo krašto praeitimi.
Dalė Lazauskienė
Autorės nuotraukos

Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas