Pastaruoju metu vis daugiau kalbama apie permainas žemės ūkyje. Jos susijusios ir su besikeičiančiu laikmečiu, ir su jaunimo atėjimu į kaimą ne tik perimant tėvų ar senelių ūkius, bet ir neriant į naujas gyvenimo patirtis, iškeičiant miestą į buvimą arčiau gamtos.
Tuo įsitikino ir konkurso „Metų ūkis 2026“ rajono komisija, praėjusią savaitę aplankiusi konkurse dalyvaujančius ūkius.

Šiemet konkurse dalyvauja septynių ūkių šeimininkai. Tarp jų – ir tęsiantys ūkininkavimo tradicijas, ir sugebėjusieji rasti savo vietą, derinantys ūkininkavimą su verslu. Tai yra, pasirinkę kryptį – „Nuo lauko iki stalo“: ką užaugina, pagamina – patys ir realizuoja. Nors tai ir labai nelengvas kelias, nes tenka prisiimti daugiau įsipareigojimų: laikytis griežtesnių auginimo reikalavimų, riboti trąšų ir augalų apsaugos priemonių naudojimą, pildyti įvairius dokumentus ir kita. Ar tai apsimoka? Mūsų aplankyti ūkininkai kol kas kupini ryžto.

„Nuo lauko iki stalo…“

Vienas iš jų – Aivaro ir Paulinos Jonučių ūkis, esantis Virkininkų kaime, Stakliškių seniūnijoje. Apie jaunųjų Jonučių ūkį neseniai pasakojome ir „Gyvenimo“ puslapiuose, kai jame buvo atidarytas modernus pieno perdirbimo cechas.
Aivaro ir Paulinos ūkis – tai šimtametes tradicijas tęsiantis ūkis. Čia ūkininkavo kelios kartos. Po Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo atgavę žemę ūkį atgaivino jaunojo ūkininko seneliai Angelė ir Jonas Burokevičiai.
Pats Aivaras augo Kaune, bet laisvalaikį ir atostogas leisdavo čia, Virkininkuose. Kai atėjo laikas perimti ūkį, abejonių nekilo, juo labiau, kad su tuo sutiko ir žmona Paulina. Beje, jų pažinties istorija, ko gero, taip pat neatsitiktinė ir simboliškai susijusi su šiuo kraštu. Būdami kauniečiais, jie susipažino būtent Stakliškių parapijos bažnyčioje, priimdami Šv. Komunijos sakramentus. Juos tą ypatingą dieną supažindino Aivaro pusseserė, draugavusi su Paulina. Ta pažintis išaugo į gražią draugystę, meilę ir šeimą, kurioje šiandien jau auga ir mažoji Jonė bei keleriais metais vyresnis Joris.
Jaunųjų Jonučių atėjimas į senelių ūkį nebuvo paprastas – tai buvo ne tik darbų ir atsakomybės perėmimas, bet ir noras bei siekis melžiamų karvių fermą paversti ne tik pieno gamybos, bet ir jo perdirbimo oaze. 2023 metų pieno krizę jauna šeima pavertė savo didžiausia galimybe. Atsisakę priklausomybės nuo supirkėjų, jie patys įkūrė šiuolaikinį pieno perdirbimo cechą.
Šiandien iš savo 45 melžiamų karvių pieno Jonučiai gamina net aštuoniolikos rūšių natūralius produktus, kuriais prekiauja tiesiai turgeliuose bei didmiesčiuose. Jų produkcijos galima nusipirkti ir Prienuose, „Linutės krautuvėlėje“. Vien pačių jėgų visiems darbams įveikti jau nepakanka, tad ūkyje sukurtos ir kelios darbo vietos.
Jonučių ūkis – tai ūkis, liudijantis, kad lietuviškas kaimas turi ateitį ir perspektyvą išlikti bei gaminti kokybišką, sveiką maistą.

Suaugęs su gimtuoju kraštu

Kitas Stakliškių seniūnijoje aplankytas ūkininkas Tadas Jurkonis – šio krašto vaikas, jau nuo pat mažens jautęs artimą ryšį su gyvuliais.
Jis draugavo su senelio ūkyje augintais žirgais, o vėliau vietoj pramogų ir žaidimų vaikas būdamas mieliau rūpindavosi tėvų ūkyje auginamais veršeliais ir kitais gyvuliukais. Kaip pasakojo mus lydėjusi Stakliškių seniūnė Nijolė Ivanovienė, Tadas, dar besimokydamas vidurinėje mokykloje, turėjo savo mini ūkelį ir užsidirbdavo pinigėlių savo reikmėms. Šiandien su žmona Milena jis vysto ūkį, kuriame giliausios žemdirbystės tradicijos susitinka su rytojaus technologijomis. Jaunieji ūkininkai bando suderinti dvi, atrodo, skirtingas kryptis: natūralų mėsinių galvijų auginimą ir pažangiausią maisto apdirbimo formą – liofilizaciją.
Buvo tiesiog labai smagu stebėti, su kokiu užsidegimu ir meile Tadas rodė motininę mėsinių Šarolė veislės galvijų bandą, besiganančią Stakliškių seniūnijai būdingose, krūmais apaugusiose pievose.
Iš viso Tadas Jurkonis, savo ūkį įkūręs 2019-aisiais, dirba per 120 ha žemės. Dalį užima pievos, kuriose ganosi galvijai, dalį – grūdinės kultūros. Jo ūkis – mišrus. Samdomų darbuotojų Tado Jurkonio ūkyje nėra, tačiau gražu tai, kad darbymečiu ir, kai prireikia, gelbsti draugai. Kaip sakė Tadas Jurkonis, jų bendraminčių būrelis padeda vienas kitam, kai reikia – pagelbsti ir su technika.
Nors Tadui dar nėra trisdešimties, jo negąsdina kaime patiriami sunkumai. Netrukus jis su žmona Milena ruošiasi persikelti į savo namus, baigiamus įsirenginėti netoli įsigytos dalies fermos. Be to, jaunasis ūkininkas ieško ir papildomų pažangių technologijų, galinčių papildyti ūkio veiklą.
Dar tėvų namuose, kuriuose gyvena jau tik laikinai, yra įsirengęs maisto apdirbimo cechą, kuriame liofilizuoja vaisius, daržoves ir uogas. Čia ūkyje užauginta produkcija, pritaikius džiovinimą šaltyje, virsta aukščiausios kokybės vertingų savybių neprarandančiais skanėstais.
Tad Tado Jurkonio ūkis – tai ūkis, kuriame ne tik puoselėjama gamta, bet ir drąsiai kuriama pridėtinė vertė, diktuojanti modernaus kaimo madas.
Ramutė Šimukauskaitė
(Apie kitus aplankytus ūkius – kituose „Gyvenimo“ numeriuose“