Jeigu pasiilgai arklio

Paprasčiausiai pasiilgau arklio,
jo protingų ir gerų akių.
Justinas Marcinkevičius
Iki liepos 17 dienos Birštono kurhauzo galerijoje eksponuojama panevėžiečio fotomenininko Stasio Povilaičio fotografijų paroda „Arklio metai“. Jos autorius pasakoja, kad „ankstyviausi vaikystės prisiminimai susiję su arkliais: „Vasaros atostogas paprastai leisdavau pas gimines kaime. Ten išmokau pakinkyti ir iškinkyti žirgą, ten pirmąsyk nusiritau nuo arklio. Mokėjau netgi jodamas peršokti griovį, nors šiandien, be abejo, to žygdarbio jau nebepakartočiau. Labai mėgau lankytis hipodrome. Vėliau ėmiau važinėti į arklides. Taip apkeliavau visą Lietuvą, kol galiausiai ilgėliau apsistojau Kėdainių rajone, kur atradau didžiausią Lietuvoje sunkiųjų arklių bandą. Ilgainiui ji virto nuolatiniu mano stebėjimų taikiniu ir fotografinio įkvėpimo šaltiniu. Ilgai tuos arklius stebėjau. Dar ilgiau juos fotografavau“.
Parodos pristatyme rašoma, kad daugelį metų skyręs arklio fotogeniškumo studijoms Stasys Povilaitis geriausiai iš visų Lietuvos fotografų perprato šio gyvūno esmę, jo grožį, kūno plastiką, nuotaikų kaitą, žvilgsnio gylį, būties dramą.
Ypatingas, į patį kraują įaugęs lietuvio ryšys su žirgu. Gana plačiai ir išsamiai jį paaiškina Jono Basanavičiaus „Vaikas ir žirgas“. Ir mūsų laikais ne vienas dailės mokytojas yra pastebėjęs, jog vaikai, ypač berniukai, dažnai mėgsta piešti, lipdyti žirgus net nesusimąstydami, kuo jie juos taip žavi ir traukia. Gal veržlumu, primenančiu svajonę išplaukti į jūrą, užkopti į kalnus, pakilti į dangų, perskristi Atlantą? O gal tomis giliomis akimis, kurios žvelgia iš fotomenininko Stasio Povilaičio nuotraukų – prieini arčiau ir nė nepajunti, kaip tiesiasi ranka paglostyti išsitaršiusius arklio karčius.
Dėkui fotomenininkui Stasiui Povilaičiui už „Arklio metus“ – paroda stiprina viltį, kad, nors sunkiai paaiškinamas žodžiais, bet juntamas mūsų ryšys su žirgu buvo, yra ir bus. Ne tik Arklio metais.
Genovaitė