Kur mes stovėjome, dabar rymo kryžius

„Ne sykį esu prisipažinęs, kad Baltijos kelią laikau aukščiausiu, didžiausiu savo pilietiniu ir poetiniu patyrimu, išgyvenimu, kurio nepajėgiu ir nenoriu užmiršti“. (Justinas Marcinkevičius)

Prieš 25 –erius metus Lietuvos Sąjūdis, Estijos Liaudies ir Latvijos Tautos frontai nutarė Sovietų Sąjungos ir Vokietijos nusikalstamo suokalbio (Molotovo – Ribentropo pakto) 50 –ąsias metines paminėti bendru renginiu. 1989 m. rugpjūčio 23 d. nuo Vilniaus iki Talino į 650 km ilgio gyvąją grandinę susijungė du milijonai Lietuvos, Latvijos ir Estijos žmonių (nuo kūdikių iki senolių). Istorikai teigia, kad Baltijos kelyje dalyvavo beveik milijonas lietuvių.

Neturime tikslių duomenų, kiek šioje akcijoje dalyvavo Birštono miesto ir Prienų rajono žmonių. Dėl susidariusių kamščių į mums numatytą bendrą 2 –jų kilometrų kelio atkarpą nesuskubo dauguma, bet iš pokalbių galima daryti išvadą, kad iš mūsų kas trečias kraštietis stovėjo Baltijos kelyje. Nesvarbu, kokioje vietoje (numatytoje autostrados atkarpoje ar Vievyje), 19 val. susikibome rankomis. Visų nuotaika buvo labai pakili. Daugumos akyse spindėjo džiaugsmo ašaros. Mus vienijo nepatirtų įvykių laukimas ir troškimas pasitikti tai, ko dar ne kiekvienas drįsome įvardinti – laisva ir nepriklausoma Lietuva.

Dėkoju likimui, kad kartu su kitais buvau mums skirtoje vietoje, kad, uždegę žvakutes, dainavome Lietuvą ir jos laisvę šlovinančias dainas. Kai iš lėktuvų pabiro gėlės, mūsų širdys dar labiau suvirpėjo. Suvokėme, kad jos skirtos ne tik mums, bet ir už laisvę kovojusiems partizanams, tremčių kankiniams.

Į namus grįžome vėlai, niekas neskubėjo skirstytis, o ir keliai buvo sausakimši, bet neužfiksuota nė viena eismo nelaimė.

Po vienerių metų rugpjūčio 23 -iąją lietuviai paminėjo Europos kelyje. Renginyje dalyvavo ne milijonas ir ne tūkstančiai žmonių. Gal koks vienas kitas šimtas jau Nepriklausomos Lietuvos piliečių, bet dar su sovietiniais pasais, vadovaujant Algimantui Čekuoliui, per Lazdijų muitinę patraukėme į Lenkiją. Pasienio postą perėjome pėsčiomis ir keletą kilometrų nužingsniavome pirmyn. Gaila, bet iš šios kelionės nei nuotraukų, nei kitokių suvenyrų neturime.

1991 metų rugpjūčio 23 d. Lietuvos Sąjūdis pakvietė žmones į Liepsnojantį Baltijos kelią – užkurti laužus savoje stovėjimo vietoje. Laužams malkas vežėmės patys. Prieniečių didysis laužas buvo užkurtas netoli tos vietos, kur dabar įsikūrusi kavinė. Liepsnojo ir keletas mažų šeimyninių lauželių. Labai džiaugėmės ir jaudinomės, kai prie mūsų komandos pakelyje nusileido Kučinsko lėktuvas „Žilvinas“. Visų nuotaika buvo labai pakili, gyvenome pirmojo Baltijos kelio prisiminimais.

Šioje istorinėje kelio atkarpoje vėl teko būti prieš 10 metų. Mūsų stovėjimo vietoje radome naują kavinę ir automobilių stovėjimo aikštelę. Užeigos lauko pavėsinėje paminėjome šią garbingą datą. Greta gausios Prienų delegacijos 2001 m. rugpjūčio 23 d. glaudėsi ir kukli Birštono atstovų grupelė. Į bendrą mūsų susitikimo vietą atvyko garbūs vilniečiai. Laimonas Noreika įtaigiai deklamavo Justino Marcinkevičiaus eiles, Vytautas Bubnys paskaitė ištraukas iš naujausios savo knygos „Tas ryto laukimas“. Su Genovaite Marcinkevičiene dalijomės jos ir savo atsivežta duona. Visi pašokome, padainavome, draugiškai pabendravome su garbingais svečiais.

Birštoniškiai, tarp kurių nebuvo nė vieno valdžios atstovo, pasijutome ypač nejaukiai, priėmę iš Baltijos kelio organizatorių atminimo dovanas, nes negalėjome atsilyginti tuo pačiu, o Prienų rajono meras Antanas Gustaitis visiems dalino knygas „Prienų kraštas“.

Minint Baltijos kelio 20 –mečio jubiliejų, Lietuvos Sąjūdžio taryba kreipėsi į visas savivaldybes, kviesdama sutvarkyti ir įamžinti istorines žmonių išsidėstymo šiame kelyje vietas. Buvę Birštono ir Prienų sąjūdininkai šiai iniciatyvai pritarė ir ėmėsi žygių, kad konkrečiu ženklu būtų pažymėta mūsų krašto žmonių stovėjimo vieta Baltijos kelyje. Tuometiniai Birštono ir Prienų savivaldybių vadovai Atminimo ženklą statyti atsisakė. Nesulaukus konkrečios paramos atrodė, kad įamžinimo viltis užges. Tačiau fundatoriumi sutiko būti Prienų miškų urėdija. Algimantas Sakalauskas per savaitę paruošė eskizą ir… prasidėjo derinimo „maratonas“, į kurį geranoriškai įsijungė Birštono savivaldybės administracija. Ypač daug pasidarbavo tuometinė kraštovaizdžio specialistė Audronė Daubarienė ir muziejaus direktoriaus pavaduotojas Vytautas Šeškevičius. Kai po ilgų derybų kavinės savininkai griežtai atsisakė įsileisti į savo teritoriją, kreipėmės į Ukmergės miškininkus. Gavome urėdo K.Grybausko trumpą atsakymą: „Ukmergės miškų urėdija pritaria Birštono savivaldybės iniciatyvai magistralinio kelio Vilnius – Panevėžys 38,5 kilometre pastatyti Baltijos kelio 20 –mečio atminimui skirtą koplytstulpį“. Tačiau Automobilių kelių direkcija jį liedo statyti, kaip ir visus reklaminius ženklus, ne arčiau kaip 70 m nuo kelio briaunos. Atgimimo paminklas (tada autoriai jį vadino stogastulpiu) buvo įbetonuotas valstybinio miško žemėje, už apsauginės kelio tvoros.

Labai jaudinanti buvo paminklo „prirašymo“ ceremonija. Joje dalyvavo statytojai, 43 birštoniškiai (tarp jų – Tarybos nariai: V.Šeškevičius, M.Narakienė, A.Barščevičius) ir perpus mažiau prieniškių be jokio valdžios atstovo.

Baltijos kelio ugnį atvežė LPS metraštininkė Angonita Rupšytė. Vėl liepsnojo laužas, dainavome, bendravome širdimis.Visi nuoširdžiai dėkojome Prienų ir Ukmergės miškininkams, Algimanto Sakalausko visai šeimai ir kitiems paminklo kūrėjams. 19 val. pakelėje susikibome rankomis. Iš Panevėžio pusės pasirodė du lėktuvai. Vienas jų pabarstė gėlių, o kitas pamojavo sparnais.

Grįžtant namo ne vienas širdyje pasižadėjome paminklą aplankyti kiekvienais metais. Deja, ne visi galėjome pažadą tesėti. Tačiau mažesnis ar gausesnis birštoniškių būrelis (2013 m. kartu su prieniškiais) pažadą tesėjo. Nuvažiavę į vietą pirmiausia nusivalydavome taką ir teritoriją apie paminklą. Apjuosdavome jį ąžuolo vainiku, papuošdavome gėlėmis, uždegdavome žvakutes. Kadangi rugpjūčio 23 –ioji – ir Juodojo kaspino diena, pasimelsdavome už žuvusius dėl Tėvynės laisvės, pagiedodavome, padainuodavome patriotines dainas, sugiedodavome himną. 2012 m. rugpjūčio 23 -iąją paminklą pašventino Birštono kunigas Alfonsas Babonas. Grįždami namo pavaikščiodavome po Dūkštų ąžuolyną, aplankydavome Kardinolo Vincento Sladkevičiaus tėviškę arba Kernavę bei kitas istorines vietas. Tai būdavo susikaupimo ir apmąstymų dienos.

Šiemet į istorinio Baltijos kelio 25 -ųjų metinių renginius pakvietė Vilniaus valdžia. Man atrodė (o gal klystu), kad šioje šventėje buvo daugiau paradiškumo nei dvasingumo, nors dalyvių nuotaika buvo pakili. Birštoniškių delegacijai vadovavo vicemeras Juozas Aleksandravičius. Važiuojant jis perskaitė oficialų palinkėjimą Lietuvai iš kartos į kartą, ir 34 birštoniškių asmeninius palinkėjimus, kuriuose vienais ar kitais žodžiais išreikšta meilė Lietuvai ir linkima jai visada būti laisvai ir vieningai.

Šiemet Seimo nario Andriaus Palionio pagalba apsauginė kelio tvora buvo perkelta už mūsų paminklo. Nors jam palikta nedidelė niša, bet teritoriją apie jį radome nušienautą. Mums beliko paminklą (dabar autoriai jį vadina ne stogastulpiu, o kryžiumi) papuošti ir uždegti žvakutes.

Greitai pasirodė ir prieniškių gausi delegacija kartu su meru Vytautu Bujanausku ir vicemeru Egidijumi Visocku. Prieniškių bendrą linkėjimą rašė Prienų miesto Garbės pilietis Vytautas Bubnys, o į Baltijos kelio knygą perrašė „Gyvenimo“ redaktorė Ramutė Šimukauskaitė. Birštoniškių linkėjimą perrašė bibliotekos direktorė Alina Jaskūnienė. Priėmus iš vilniečių duoną, į ovalią didelę stiklinę urną sumestus asmeninius linkėjimus, visi kartu padainavome. Korespondentai ir eiliniai dalyviai filmavo ir fotografavo, visi norėjo įsiamžinti su garbingais svečiais iš sostinės. Mus aplankė krašto apsaugos ministras Juozas Olekas su žmona, Seimo kancleris Jonas Milerius, Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos primininkas Romas Pakalnis, skaitovas Juozas Šalkauskas ir kt.

Tik išvažiavus oficialiai vilniečių delegacijai, šurmulys aprimo. Susiglaudėme arčiau paminklo. Savo eiles skaitė birštonietė Aldona Milda Valatkienė, kaip visada prasmingai kalbėjo Anarsija Adamonienė, rašytojas Vytautas Bubnys. Pasisakė ir kiti dalyviai. Susikibę už rankų dainavome patriotines dainas. Ypač nudžiugino šaunioji Urtė iš Jiezno, užkelta ant didžiulio akmens nuoširdžiai kartu su visais giedojusi Valstybės himną. Suskaičiavau apie 80 akcijos dalyvių. Kai šalia kelio visi susikabinome už rankų, mūsų juosta užėmė apie 100 metrų.

Prieniškiai vilniečių duoną pasidalino sustoję pakeliui į namus, o birštoniškiai ją ragavo vakare, renginį pratęsę namie. Atėjo ne tik Baltijos kelio dalyviai, bet ir daugiau žmonių, nemažai jaunimo. Žiūrėjome filmuotą medžiagą apie Baltijos kelią, dainavome, giedojome Lietuvos himną.

Pabaigai – Justino Marcinkevičiaus eilėraščio „1989 m. rugpjūčio 23-oji“ eilutės: „Ten, kur buvo mūsų stovėta,/ liko kryžius:/ laisvei ir meilei/ ištiesus rankas/ tauta“.

Teresė Murauskaitė

1 2 3 ►