Kai jautėmės išdidūs, orūs ir vieningi…

Keičiasi valdžios, keičiasi pinigai, kinta ir žmonių mąstymas. Daugelį įvykių ir faktų užkloja užmaršties dulkės, tačiau Baltijos kelio akcija, net jeigu ji taptų tik gražia legenda apie lietuvių vienybę, niekada nepasitrauks nei iš mūsų valstybės istorijos, nei iš tautos atminties. Apie šį unikalų įvykį tėvai pasakos savo vaikams, seneliai – vaikaičiams. Primins, kurioje kelio atkarpoje jie tuomet stovėjo susikibę rankomis, kokie jautėsi išdidūs ir saugūs toje gyvoje žmonių grandinėje.

Pasakos ne tik todėl, kad Baltijos kelio akcija 2009 metų liepą buvo įtraukta į UNESCO Pasaulio didžiausių nematerialių vertybių registrą, pripažįstant šio taikaus protesto reikšmę ir svarbą visai Europai ir pasauliui. Pirmiausia pasakos apie stebuklą, kurį patyrė jie patys tame 650 kilometrų kelyje nuo Vilniaus iki Talino. Kelyje, kuriame užteko vietos visiems geros valios žmonėms, neįveikiama siena stojusiems už trijų Baltijos valstybių laisvę ir nepriklausomybę – už mūsų šiandieną ir už rytdieną.

Kad ir kokį gyvenimą gyventumėm šiandien, praėjus 25 – eriems metams nuo šios atmintinos datos, – vieni nuolat godžiai kaupdami turtus, kiti skursdami, dar kiti paskui save uždarydami gimtųjų namų duris ir pasirinkdami emigranto kelią – vis tiek visada bus gyva viltis, jog Lietuva netaps tik nereikšmingu taškeliu, pažymėtu Europos ir pasaulio žemėlapiuose, ar didžiųjų valstybių kryžkele, kurią jos gali nieko nepaisydamos peržengti, o išliks vienintele mūsų tėvyne. Šalimi, kurioje gera gyventi. Valstybe, kurios niekam neleisime savintis.

Todėl prisimindami Baltijos kelio fenomeną kaip prasmingiausią lietuvių tautos vienybės pasireiškimą per daugelį metų, neturėtumėm jo paversti tik simboliu istorijos vadovėlių puslapiuose, nes jei vienybės dvasiai neatsiras vietos kiekvieno lietuvio širdyje, neliks ir Lietuvos. Bent jau tokios, apie kokią svajojame.

Bet kai kalbame apie tautos vienybę, kažkodėl pirmiausia prabylame apie valdžią – kokia ji bloga ir kokia nevienodai visiems teisinga. Taip, valdžia pernelyg piktnaudžiauja principu „skaldyk ir valdyk“, iškelia vieną partiją virš kitos, suskirsto žmones į „vertingus“ ir antrarūšius, sąmoningai sukuria monopolijas ir kastas – išskirtines privilegijas „privilegijuotiesiems“, nuosekliai didina atotrūkį tarp eilinių žmonių ir išrinktųjų…

Bet argi mes patys, Lietuvos piliečiai, padarėme viską, kad taip nebūtų? Ir rinkdami valdžią, ir ją kontroliuodami, ir reikalaudami iš jos demokratiškų ir teisingų sprendimų?

O juk būtent tautos vienybė yra veiksmingiausias ginklas prieš prievartą, žmogaus teisių ignoravimą, nutautinimą, prieš svetimos, o kartais gal ir savos valdžios diktatūrą bei kitas blogybes, kurios visais laikais trukdė žmogui būti savo gyvenimo šeimininku, ir prieš nieką nekeliaklupsčiauti.

Vis dėlto labiau įsiklausę į Vinco Kudirkos „Tautiškos giesmės“, parašytos 1898 metais ir dar 1919 m. patvirtintos Lietuvos himnu, žodžius „Vienybė težydi!“, galbūt suprastumėm, kad tai ne šiaip sau žodžiai, ne vien dėl skambesio giedant himną. Kad vienybė žydėtų, ją, kaip ir kiekvieną žiedą, reikia auginti ir puoselėti, nes iš šio žodžio prasmės gimsta ir kitos prasmės – tautos valia, stiprybė ir orumas. Visos tautos ir kiekvieno jos laisvo žmogaus.

O Baltijos kelias atskleidė vieną labai svarbų dalyką: mes galime pamiršti tarpusavio rietenas ir nuoskaudas, galime paduoti vienas kitam ranką ir eiti kartu – dėl Lietuvos, jos ateities.

Nijolė Ulozaitė