Interviu vienu klausimu: Žiema. Ar tik šaltis ir sniegas, ar ir gražūs prisiminimai?

Ieva Augūnaitė, Pieštuvėnai:
–Dauguma prisimena vaikystės žiemas, kai sniego ir šalčio kasmet būdavo tiek, kiek turime šiemet. Iš tų laikų liko daug gražių prisiminimų. Kai po pamokų pradinėje mokykloje diedukas rogėmis, kinkytomis arkliu, atvažiuodavo pasiimti manęs ir brolių, kai prisnigus daugiau išbraidydavom aplinkinius laukus, ieškodami kalniuko nusileisti su rogutėmis, kai rytais namų langus puošdavo šerkšno raštai.
Gražių žiemų buvo daug, tačiau dvi iš jų pačios svarbiausios. Prieš dvidešimt penkerius metus šaltą gruodžio vakarą gimė mano mažoji sesutė, o prieš metus žiemą dar labiau sušildė sūnaus Kristupo gimimas.
Dėl šių brangių žmonių tos žiemos man ypatingos ir mieliausios. Tai žiemos, kurių niekada nepamiršiu.

Nijolė Mališauskienė, Sobuva:
–Man į atmintį giliai įsirėžus žiema, kuri buvo taip seniai, prieš 51metus. Jeigu gerai paskaičiavau, tai buvo 1974-1975 metų žiema. Įstrigo dėl poros ne visai smagių nuotykių, kurie nutiko man ir mano A+A broliukui. Buvome pradinukai, aš trečiokė, o broliukas pirmokas. Ta žiema buvo iš tų žiemų su daugybe sniego, stiprių pūgų ir šaltuku, žnybenčiu nosį. Į mokyklą iš savo namų vienkiemyje išeidavom anksti, gerokai prietemoj. Eidavom per laukus pačių pramintu takeliu.
Tą rytą buvo labai daug prisnigta ir supustytos didžiulės pusnys. Jokio takelio, jokių pėdų nelikę – balta balta kur dairais… Mums reikėjo eiti per labai gilų melioracijos griovį. Ten buvo toks, kaip tiltelis, kaip perlaida. Žinoma, mes nepataikėm nueiti per tą tiltelį ir – bac virš mūsų galvų sniego siena. Kabarnojomės, bet niekaip. Laimė, ėjo kaimo vyras į darbą ir išgirdo, kaip jis sakė – kačiukus kniaukiant, pasidairęs pamatė, kad tolėliau eitos pėdos staiga dingo. Taip buvom išgelbėti. Išsigandę, apsiverkę, bet sveiki.
Kitas nuotykis, ne ką prastesnis. Einant iš mokyklos užgriuvo baisulinė pūga su tokiais sūkuriais. Mes vidury laukų, niekur nepasislėpsi. Pagriebė mus tas sūkurys ir neša. Laimė, kad to vėjo kelyje pasimaišė didžiulė šiaudų stirta (tais kolūkių laikais tokių stirtų buvo pilni laukai), mes atsitrenkėm ir nukritom ant žemės. Apsikabinę, prisispaudę prie šiaudų, pralaukėm, kol tai baigėsi. Vėl ašaros išgąstis, bet mes sveiki, tik sušąlę grįžom namo. Argi tokius nuotykius galima pamiršti? Matyt, ne, todėl ta žiema mano įsimintiniausia.

Asta Burbulytė, Vyšniūnai:
– Pačios ryškiausios žiemos mano atsiminimuose, be abejo, – vaikystės žiemos! Tada viskas atrodė kitaip! Prisiminimuose daug snieguotų saulėtų dienų, žaidynės su rogutėmis nuo kalniuko, slidės ir t.t. Vaikystėje visos žiemos buvo šaltos ir snieguotos, bet tai buvo visiškai natūralu, ir niekas negąsdino taip, kaip dabar… Be abejo, vaikams būdavo šventė, kai oro temperatūra nukrisdavo žemiau –25 laipsnių šalčio, nes tai reiškė, kad nereikia eiti į mokyklą! Ir tą laiką mes, vaikai, praleisdavome lauke.
Pastaraisiais metais žiemos būdavo beveik be sniego, todėl niūrokos, tad atmintyje atrodė visos vienodos. Tačiau 2021 metų žiema man įstrigo į atmintį. Tai buvo pandemijos laikotarpis, kai teko dirbti nuotoliu. Kažkodėl dirbdama iš namų labai sąžiningai laikiausi darbo grafiko ir prie kompiuterio sėdėdavau iki paskutinės minutės… Todėl lygiai 12 valandą šokdavau nuo kėdės, griebdavau šiaurietiškas lazdas ir eidavau pasivaikščioti! Pasirodo, kad iki artimiausio miškelio sparčiu žingsneliu trunka 15 minučių, ten pakvėpuoji pušyno oru, pamedituoji ir atgal. O ta žiema pasitaikė labai graži, buvo daug sniego bei daug saulėtų dienų. Kaip dabar prisimenu žėrintį prieš saulę sniegą! Tikriausiai niekada gyvenime tiek laiko nebūdavau gamtoje ir tiek daug nevaikščiojau… Taip netyčia sunkus laikotarpis tapo miško terapija!

Danutė Skaudickienė, Balbieriškis:
–Kai žiema išvyniojo savo baltas drobules, prislėgė sniegu, kad tvirtai laikytųsi, iš pradžių nepatikėjau, kad ji bus ypatinga. Netikėjau, kad gali grįžti mano vaikystės žiema. Gyvenom vienam gražiausių Prienų rajone kaimų – Uosoje. Kaimelyje, apsuptame miškelių, dviejų upeliukų, tolėliau Nemunu, kūdrų, raisto, aukštų kalniukų. Visada buvo ką veikt. O žiemą tapdavom statybininkais: reikdavo pastatyt tvirtoves, senių besmegenių kolekciją, trampliną, čiuožyklą. Tėtis užsakė trivietes roges, kalvio padarytos rogės išliko iki šių dienų. Pamenu tą jausmą, kai, besileidžiant nuo tramplino, visi trys lėkdavom į skirtingas puses. Susitrenkdavom, bet niekada neverkdavom. Tikra atrakcija buvo ir slidinėjimas. Kai tėvams pabodo pirkt slides, o gal ir pinigų ne visada būdavo, jas taisydavo broliai. Ant elektros stulpų būdavo plono metalo lakšto lentelės: „Nelipk. Užmuš“. Tai mes, kaip tie beždžioniukai, lipdavom vienas kitam ant pečių, nulupdavom lentelę, ją panaudodavom kaip lopą. Prūdas tapdavo čiuožykla, o tvirtoves naudodavom sniego mūšiams. Kiekviena žiema buvo įspūdinga.
Mano dukrytės augo daugiaaukštyje, iš žieminio inventoriaus jau turėjo tik rogutes. Tik rogutes turėjo ir anūkas. O proanūkė jau auga ten, kur šilčiau.
Labai myliu žiemą su visomis jos šunybėm: nusėdęs akumuliatorius, užšalęs dyzelinis kuras. Gražu žiūrėt, kai sninga jazminų žiedais, kai dangų nudažo rausvi gaisai.

Živilė Zdanevičiūtė-Višniauskienė, Vyšniūnai:
–Girgždančiu sniegu šliuožia rogės. Prunkščia smagia ristele bėgantis arklys. Tėtis atsiklaupęs rogėse vadelioja, o aš sėdžiu apklota kailiniais ir vis kviečiu taksę Meškę, kuri nušokusi nuo rogių į purų sniegą paskęsta jame ir lodama išnyra rogių vėžėje su dideliu kupstu sniego ant nosies. Juokiamės. Taksei sniegas nė motais, o ir į mišką juk ne kiekvieną dieną keliaujame. Nuo jos lojimo aidi visi pašaliai. „Visus žvėris išbaidys, nieko nepamatysi,“ – sako tėtis. O juk įsiprašiau kartu važiuoti šerti žvėrelių, tikėdamasi nors zuikį ar stirną pamatyti: – su tokia palyda tik savo ausis matysi, – juokiasi tėtis. Rogėse vežame morkų, burokų, šieno. Užkliudomos šakos gausiai žeria nuo savęs žibantį sniegą ant mūsų.
– Na, va, ir atvažiavom, – tarė tėtis.
Aš truputį nusiviliu, tikėjausi žvėrių parado, o čia, pačiam eglių tankumyne, tuščios ėdžios su aplink sutrypta žeme ir spiromis ant sniego – svečių daug būta, bet vaišių nerado. Tėtis krauna šieną į ėdžias, paberia po jomis burokų, morkų… ir staiga matau, kaip iš po skarotos eglės kyšteli stirnos snukutis ir vėl dingsta. Kantriai laukiu tėčio ir bijau, kad taksė, sėdinti prie manęs po kailiniais, nepradėtų loti. Pradedame kelią atgal ir aš džiugiai pranešu, kad mačiau stirną. Tėtis juokiasi, taksė loja… Tėčio seniai nebėra, vaikystėje liko taksė Meškė ir tik sniegas už lango tokis pat baltas ir žibantis kaip tada.

Kalbino Palma Pugačiauskaitė