Kai praėjusį šeštadienį Sobuvos kraštiečių sueigos žmonės plačiai pasklidę degė žvakeles ant savo giminės ir kaimynų bei vaikystės, jaunystės bičiulių kapų, jie dar nežinojo, kad jų kaimo kapinės yra senesnės ir už Jiezno.
Apie tai jie išgirdo vėliau, jau Mikalauskų (Simanėlio) sodybos kieme iš istoriko Vytauto Kuzmicko pasakojimo. Susirinkusiems tai buvo tikrai nauja žinia. Kaip ir tai, kad būtent Sobuva lėmė, jog būtų suteikta teisė steigtis ir Jiezno parapijai, kad sobuviškiai dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą, vieni iš pirmųjų atsisakę senųjų rėžių, išsiskirstė į viensėdžius, kad jau 1901 metais čia veikė rusiška valdinė, o 1916 metais buvo įsteigta lietuviška parapijinė mokykla.
Ne mažiau įdomūs bei mieli buvo ir pačių sueigos dalyvių verčiami istorijos puslapiai. Negalėjęs atvykti, bet širdyje buvęs kartu ir atsiuntęs sveikinimą Vytautas Nenartavičius Sobuvą, nuo Babiagūros iki Kandrotų su kryžiumi kryžkelėje, prisimena „…kaip darbščią, draugišką, skardžiai dainuojančią ir giedančią, gražiai šokančią bendruomenę…“ Onutei Maloškaitei – Mikalauskienei Sobuva – tai ne tik gimtinė. Čia, Simano Nenartavičiaus sodyboje kelis dešimtmečius veikusioje mokykloje, buvo ir pirmoji jos darbo vieta. Vidmantui Urnavičiui Sobuva pirmiausia susijusi su vasaromis, praleistomis pas senelius. Na, o vyriausias sueigos dalyvis, devyniasdešimt trejų Jonas Joneliūnas, dar prisiminė ir Nenartavičių sodybos klojime vietos artistų vaidintą vaidinimą „Moderni moteris“, šeštadienį Sobuvoje vėl atgimusį ar ne po aštuoniasdešimties metų. Ši Jiezno kultūros ir laisvalaikio centro dramos entuziastų pastatyta pjesė taip pat prisidėjo žadinant mintį rengti kraštiečių susitikimą ir šeštadienį tapo prasmingu tiltu, sujungusiu praėjusio ir dabartinio amžių istorijos krantus bei paliudijusiu apie Sobuvos krašto kultūrines tradicijas.
Beje, iš mamos pasakojimo žinau, kad tuomet premjera galėjo ir sužlugti. Mat kai mama, vaidinusi kaimo moteriškę Magdę, atvažiavusią aplankyti dukters ir jos „sumoderninta“ įžengė ant scenos, močiutė, pasipiktinusi kaimietei nepritinkančiu išsidažymu, „artistei“ liepė lipt nuo scenos. Gerai, kad mokytojui ir kaimo autoritetui Kubui Skernevičiui pasisekė močiutę perkalbėti, ir premjera įvyko.
Šiandien mes, žinoma, juokėmės „pro ašaras“ jau iš kitų pjesės turinio spalvų, savaip atspindinčių amžinus kaip gyvenimas tėvų ir vaikų santykius.
Šeštadienį mūsų buvo beveik dvigubai daugiau, nei šiandien deklaravusių Sobuvoje gyvenamąją vietą, arti šimto, įvairaus amžiaus. Visur – ir Šv. Mišiose bažnyčioje, ir kapinėse, ir svetingai priėmusiame Simanėlio sodybos kieme, menančiame ir linksmus jaunimo susibūrimus, talkas, ir dar neseniai čia šeimininkavusios, dabar dėl ligos pas dukras gyvenančios Marytės Mikalauskienės vaišingumą ir nuoširdumą. Ir šį kartą mum čia buvo jauku, įdomu ir linksma. Jauku, nes Nijolė Mikalauskaitė – Gudžiūnienė, jos sesės ir netoliese gyvenantys kaimynai Albertas Leonavičius ir Arūnas Lukoševičius su žmona Alma ir vaikais sutvarkė aplinką, apšienavo pakeles, paruošė aikštelę automobiliams pastatyti. Sprendžiant ūkiškus klausimus mums padėjo ir Juozas Pilipauskas, Rūta ir Algis Paltanavičiai, UAB „Prienų butų ūkis“ vadovai ir Jiezno seniūnijos darbuotojai.
Įdomu, nes turėjome progą atpažinti, prisiminti, susipažinti, išsiaiškinti, išgirsti. O gal ir užsirašyti, kad neužmirštume proprosenelių, prosenelių ir senelių krašto žmonių pravardžių, vienkiemių pavadinimų, svarbių datų. Na, o linksma buvo, kad nuotaiką, be jokių specialių scenarijų, betarpiškai kūrėme taip pat visi. Juo labiau, kad savo būrelyje turėjome ir muzikantę Onutę Buimilaitę. Jai ir Jiezno laisvalaikio ir kultūros centro meno vadovei Ingridai Valentienei pritariant akordeonais, vietoje būrėsi duetai, ansambliai, buvo prisimintos dažname kieme savos šeimynos ir bendruose susibūrimuose, pabaigtuvių talkose skambėjusios dainos. Anksčiau dainuodavo labai dažnai. Pasak gausiai dalyvavusios Jurkonių šeimynos vaikų, kai jų tėvelis užvesdavo savo mėgiamą dainą apie į melsvą tolį skrendančias gerves, net ir nuovargis po sunkaus darbo pasimiršdavo.
Šį kartą kartu dainuojamos dainos ne nuovargį ar liūdesį malšino, bet budino prisiminimus ir buvimo kartu džiaugsmą.
Vakarop Simanėlio atšlaimas vėl ištuštėjo. Pakrikome kas sau, bet kartu išsinešėme ir viltį, jog ne tik sugrįšim, bet netikėtai susitikę ir sveikinsimės kaip savi. Kaip Sobuvos krašto žmonės.
Ramutė Šimukauskaitė
Laikraščio veiklą ir projektą „Gyvenimo medis augina naujas šakas“ iš dalies remia VšĮ „Medijų rėmimo fondas“ (2026 m. bendrai skirta suma – 38132 Eur).