Sobuvos kaimo istorija

Prie ežerų ir upių esančiame mūsų krašte pirmieji gyventojai apsigyveno jau pirmajame tūkstantmetyje. Pats Sobuvos kaimo pavadinimas yra bendrinis, reiškiantis bendrą sugyvenimą, santarvę. Kaimo pavadinimas galėjo atsirasti ir nuo upės Sobuvėlės (gudiškai ir lenkiškai – Sobowka).

Kunigaikščių Holovčinskių valda

Sobuvos kaimui daugiau kaip 450 metų. Tai yra daugiau kaip 15 žmonių kartų, kūrusių šį kaimą, istorija. Rašytinė istorija pradedama 1582 metais, kai kunigaikštis Sčastnas Holovčinskis nupirko Sobuvos žemes, o 1584 m. gegužės 15 d. Sobuvos kartu su Valiūniškėmis 20 valakų žemes (per 230 ha –V.K.) pardavė Jiezno dvaro tarnautojui Valentinui Piacevskiui, kuris vėliau susijęs ir su Pečiauskų kaimo valdomis (Jiezno valdų 1584 -1765 m. sąrašai – LMAB RS, f. 198, b. 407).

Sčastnas Holovčinskis – tai Jiezno ir Holovčino dabartinėje Baltarusijoje valdytojas, Jiezno miestelio įsteigėjas 1581 m., Lubošanų seniūnas nuo 1581 m., Minsko pilininkas – 1600 -1610 m. Jo giminė iš rusėnų valdų į Lietuvą atkeliavo kartu su LDK didžiojo kunigaikščio Aleksandro Jogailaičio žmona Elena. Jo senelis Motiejus Mikitinyčius (1471-1539) buvo Jiezno ir Birštono valdų valdytojas. Sčastnas Holovčinskis, kaip ir jo tėvas Jaroslavas, buvo Jiezno dvaro ir Šventininkų valsčiaus valdytojas. Sčastnas, skirtingai nuo savo senelio, buvo ne pravoslavas, o evangelikas. 1581 m. jis davė pradžią Jiezno miesteliui, suteikdamas jam vieną valaką žemės ir steigdamas evangelikų maldos namus.

Po Sobuvos kaimo įsigijimo 1582 m. jis 1583 m. iš Bartošo Konarskio įsigijo ir Nibrius. Valentas Piacevskis Sobuvą valdė tik apie dešimtmetį. 1591 m. Kauno pavieto žemionis Stanislavas Meištaravičius pardavė savo žentui Adomui Butautavičiui didelę kaimyninių valdų dalį, tarp kurių buvo minima ir Sobuva. 1612 m. Sobuva vėl grįžo į Holovčinskių rankas. Vilniaus pilininkas ir Bresto seniūnas Jeronimas Chodkevičius, mirus 1610 m. svainiui Sčastnui Holovčinskiui, vedusiam jo seserį Halską, pavedė seserėnui Jonui Holovčinskiui savo mirties atveju globoti savo žmoną Daratą Chodkevičienę. Iš čia ir sužinome, kad būsimasis bendros Lietuvos ir Lenkijos valstybės senatorius Jonas Holovčinskis tuo metu valdė ir Sobuvą, kaip savo mamos įkraitį. (LMAB RS, f.198, b. 363). Po 1617 metų, kai jau buvo miręs Jeronimas Chodkevičius, jo žmona ir sesuo, Jonas Holovčinskis 1620 m. perleido Sobuvą kartu su Valiūniškėmis reformatų veikėjui Jonui Stognevui. Nurodomos žemės ribos. „Ežerėlis Sarmata yra nuo Plytnikų pusės, iš kitos pusės Domeikiemis, prie ribos su Laukakiemio kaimu yra karčiama, kitoje Lapainios pusėje – taip pat karčiama“ (LMAB RS, f. 198, b. 407).

Sobuva su Dvigubos Lelijos ženklu

1633 metais Lietuvos didžiūnai Pacai įsigijo Jiezno dvarą. 1643 m. jau mirusio LDK vicekanclerio Stepono Paco žmona įsigijo Sobuvą, Andriūnus ir Kurmiškes iš didiko Jono Stognevo vėliavininko Jono Maštaravičiaus ir pono Kristupo Ošiemblovskio (Ten pat.). 1644 metais, jau mirus motinai, „Kristupas Zigmantas Pacas, maldingas bajoras, Jo Karališkos didenybės Vilkaviškio seniūnas apmąsto savo raštu, kas jau anksčiau Dievui turėjo būti aukota ir dovanoja Jiezno bažnyčios ir klebono Adomo Jurgevičiaus išlaikymui Sobuvą ir Andriūnus savo dvare Kauno paviete su žeme ir miškais.“ (LMAB RS, f.43, b. 9495). Šį aktą būsimasis Lietuvos kancleris skyrė prieš greit įvyksiantį išvykimą į Krokuvą. Tai jis pavedė įvykdyti savo Jiezno dvaro valdytojui Jonui Druseikai. Tai kartu buvo ir ilgamečio, lietuviškai kalbančio, nemažos bibliotekos savininko Jiezno klebono Adomo Jurgevičiaus, dirbusio parapijoje 1631-1671 metais, įvertinimas. Bet šių žemių bažnyčios ir klebono išlaikymui nepakako, todėl bažnyčios išlaikymas 1655 metais nauja fundacija buvo padidintas: „… klebonui užrašė 2 palivarkus: vieną – Andriūnų kartu su kaimu ir prie jo Talikų (Toliškių – V.K.) užusienį, o antrą – Sobuvos palivarką, taip pat su kaimu ir savo Kurmiškių kaime – 6 valakus žemės su valdiniais, gyvenančiais tuose valakuose.“ (Vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio Kauno dekanato vizitacija, V., 2001).

Minėtu laikotarpiu bažnyčiai užrašytas visas Sobuvos kaimas su palivarku. 1684 m. Lietuvos kancleris mirė. Po jo žmonos Klaros Izabelės de Mail Lascaris mirties Jiezno dvaras atiteko tolimam Kristupo Zigmanto giminaičiui Mikalojui Andriui Pacui. Šis Sobuvą valdė nuo 1690 m. iki 1711 metų. Sobuvos kaimą labai paveikė 1710 – 1713 metų maras. Iš buvusių per 50 kaimo gyventojų 1718 m. beliko tik „Motiejus Grigonis, žmona Katrė, sūnus Bartolomėjus; Pajuoka, žmona Marija, sūnus Bartolomėjus; Kristupas Laumenis, žmona Marija, vaikai – Jokūbas, Marija; Jurgis Nenartavičius, žmona Ieva, vaikai – Marija, Kazimieras.“ (VUB. MB. RS, f. 57, b. 53). Jiezno dvarą iki savo mirties 1725 m. valdant Kristupui Konstantinui Pacui ir vėliau iki Mykolo Antano Paco pilnametystės 1740 m., apie Sobuvą neturime daugiau duomenų. 1745 m. Vilkaviškio pavieto vaznio Mykolo Petkevičiaus rašte rašoma, kad Sobuvos kaime sugriauta karčiama, kurią nuomavo Jiezno dvaro valdytojas Antanas Pacas ir Jiezno klebonas Strobeika.

1745 m. Antanas Pacas, vedęs Teresę Radvilaitę ir pradėjęs šalia kitų valdų valdyti Jiezno dvarą, turėjo problemų dėl Sobuvos. 17 metų prireikė, kad būtų surasti senieji Holovčinskių Sobuvos valdymo dokumentai, ir būtų įrodyta kažkada valdžiusių Sobuvą giminaičiams bei Antano Mykolo Paco seserims, kad Mykolo Antano Paco teisė valdyti Sobuvą yra pagrįsta. 1762 m. magdeburginis Kauno teismas pripažino Sobuvą ir Valūniškes Mykolui Antanui Pacui. Iki Antano Paco mirties 1774 m. ir jo žmonos Teresės Pacienės mirties 1780 m. didesnių problemų nebūta arba neužfiksuota. Lietuvos parapijų dūmų surašyme Sobuvoje užrašyta 14 dūmų (kiemų), kuriuose gyveno daugiau kaip 80 gyventojų. Valdant Antano Paco sūnui Mykolui Pacui, 1780 – 1800 metais toliau vyko krašto smukimas, rusų valdžios agresija. Tas ekonominis ir politinis nestabilumas atsiliepė visai LDK ir kiekvienam dvarui atskirai.

1788 m. Smolensko žemės teismo aktuose įrašyta, kad grafas Mykolas Pacas pardavė savo Sobuvos kaimą Augustinui Midletonui, o 1790 m. iš brolio šis kaimas pereina Nikodemui Midletonui, žymiam 1794 m. sukilimo Prienų paviete veikėjui, vėliau Kauno žemės teismo teisėjui (MAB RS, f.198, b. 447). 1794 m. sukilimą dėl jungtinės Lietuvos ir Lenkijos valstybės laisvės malšinę rusų kazokai buvo atsibastę ir į Sobuvos kaimą. „Sobuvoje – iš Mykolo ir Petro Mikalauskų Baltramiejaus Berdausko, Simono Šimkevičiaus, Andriaus Malaškos, Petro Žukausko, Martyno Kiškionio buvo atimti geriausi žirgai eržilai.“ (Jiezno parapijos archyvas – 1793 – 1805 metų cirkuliarų byla). 1788 – 1792 m. yra sudaromi Sobuvos kaimo ir Valiūniškių palivarko dokumentai. Iš jų matome, kad Mykolas Pacas perdavė žemę Nikodemui Midletonui, šis išnuomavo ją Kauno magistrato tarnautojui Antanui Bieliauskui, o paskui dar kartą pardavė Vincentui Dobžanskiui. Ilgoje ir painioje dokumentų grandinėje dar išryškėja, kad Nikodemo Midletono brolis Augustinas šiuos turtus buvo pardavęs Kauno žemės teismo teisėjui Liudvikui Sopockai, o šis jį pardavęs vėl buvusiam savininkui Vincui Klenauskui. Teismų karuselė sukosi kelerius metus. Galutinai dalis Sobuvos 1805 m. keletui metų atiteko Liudvikui Sopockai.

Pirmasis laisvas Sobuvos žmogus

Mykolas Pacas buvo apsišvietęs didikas. Jis dažnai bendravo su Antano Tyzenhauzo, karaliaus iždininko, dvarų valdymo reformatoriaus asmens sekretoriumi, Jiezno klebono pareigas užėmusiu žymiu LDK visuomenės ir kultūros veikėju Ksaveru Bogušu. Šis kritikavo baudžiavą, gynė valstiečio asmens laisvę ir teisę į nekilnojamą turtą, valstiečių teisę palikti dvarininką, kuris jį skriaudžia ir verčia badauti.

Galima didžiuotis, kad tarp nedaugelio į laisvę iš baudžiavos išleistų baudžiauninkų vienas yra ir mūsų krašte. Grafas Mykolas Pacas 1787 m. raštu suteikė laisvę buvusiam baudžiauninkui Juozapui Vaitkevičiui.

Kas tas Juozapas Vaitkevičius? Iš Jiezno bažnyčios 1774 – 1785 metrikų sužinome, kad tuo metu jis gyveno Benčiakiemio kaime ir dirbo Trezentolio dvare. Vėliau, tapęs laisvuoju, nusipirko Sobuvoje žemės sklypą ir ten gyveno. Bet po 30 metų jo palikuonys tą laisvę prarado, tapę Sobuvos dvaro činčininkais. (1857 m. Jiezno parapijiečių sąrašas, Jiezno parapijos archyvas).

Kaimas – carinio iždo gniaužtuose

Carizmas, nuo 1795 m. įsiviešpatavęs Lietuvoje, tik1840 m. panaikino Lietuvos statutą, pradėjo vykdyti administracinius ir socialinius pakeitimus. Jiezno kraštas tapo Vilniaus gubernijos Trakų apskrities dalimi. Caro valdžia netoleravo opoziciškai nusiteikusios bažnyčios, todėl nutarė palaipsniui likviduoti jos turtus ir padaryti ją priklausomą nuo carinių išmokų. 1843 m. caro valdžia pareikalavo kad Jiezno klebonas teologijos mokslų daktaras Juozas Valentinavičius surašytų Jiezno klebonijos Sobuvos dvaro inventorių. Iš surašymo matome, kad tuo metu visame dvare, įskaitant Andriūnus, buvo 34 kiemai, kuriuose gyveno 91 vyras ir 82 moterys. Sobuvoje buvo per 800 ha žemės ir 110 ha miško.
Klebonas pateikė išsamų dvaro pastatų aprašymą. (LVIA, f. 525, ap. 18, b.390).

Gyvenamasis pastatas. „Jis yra 7 verstai nuo Jiezno miestelio, yra 8 sieksniai ilgio ir 5 sieksniai pločio (rusiškas sieksnis lygus 2,13 metro – V. K.). Įeidamas pro stipriai įtvirtintas duris kairėje ir dešinėje pusėje randi kambarius. Kairėje pusėje – 4 kambariai, pirmuose dviejuose grindys iš lentų, o paskutiniuose suplakto molio asla. Langų – 8, durų ant geležinių vyrių – 4. Krosnis švediška iš juodų koklių su išvestu į lauką vamzdžiu. Kitoje pusėje – 2 kamaros, kuriose yra 3 langai, krosnis paprasta iš molio be išvesto vamzdžio. Už kamarų – mažas koridorius ir 4 maži sandėliukai, kuriuose 4 langai, grindys iš lentų, bet be krosnies. Statinys senas, bet dar patvarus. Šalia jo yra nedidelė kepyklėlė.“

Įvairios patalpos. „Aruodas – nedidelė patalpa, joje telpa trys medinės dėžės, dvi iš lentų. Kiekviena turi vidinę rakinamą spyną, o taip pat išorines rakinamas duris“. Aprašomas didelis kluonas, taip pat daržinė. Ji yra 12 sieksnių ilgio, 3 sieksnių pločio, abiejose pusėse – vartai. Turimas bravoras yra 7 sieksnių ilgio, 2,5 sieksnių pločio, katilas pasidabruotas. Du suoliukai bravorininkams, krosnis be išeinančio vamzdžio. Rašoma, kad bravore nieko negaminama, nes jis yra nuomojamas, šalia yra vandens laikymo patalpa. Labai tvirtas ir didelių matmenų (73×47 sieksnių) arklidės pastatas. Yra ledaunė, džiovykla, karietinė. Aprašomas kaimo atsargų sandėlys (magazinas). „Karčiama medinė, menėje – du dideli stalai ir ilgi suolai, 4 langai, dvejos durys, krosnis paprasta be išvedamo vamzdžio, lentinės grindys. Kieme – dveji vartai“.

Aprašomas dvaro sodas, kuriame yra yra 50 obelų ir 11 kriaušių medžių. Sodas duoda per metus 6,25 sidabrinių rublių pajamų. Dvare yra ir nedidelis tvenkinys, kuriame užveistos ir gaudomos žuvys.

Aprašytos patriarchalinės, gausios šeimos Sobuvoje:

„1) Jono Putros šeimoje – žmona Marija, sūnus Jokūbas su žmona Marija ir dviem mažamečiais vaikais. Laiko 2 jaučius,1 arklį, 2 karves, telyčaitę ir buliuką, 5 avis, 3 kiaules.
2) Mykolo Nenartavičiaus šeimoje – žmona Liudvika Kaminaitė, brolio žmona Katerina su mažamečiais dukra ir sūnumi. Šeima laiko 2 jaučius, du arklius, karvės neturi, bet turi telyčaitę, 4 avis, 4 kiaules.
3) Kazimiero Braziuko šeimoje sūnus Tomas, žmona Pranciška Malaškaitė, jos sesuo Magdalena su sūnumi ir dukra. Šeima laiko du jaučius, dvi karves, du arklius, 5 avis ir 6 kiaules.
4) Kazimiero Nenartavičiaus šeimoje – sūnus Mykolas, žmoma Antanina, kartu gyvena sūnus Tomas su žmona Marija, turi dukras Katrę ir Bogumilą, sūnus Tomą ir Augustą. Šeima laiko 2 jaučius, du arklius, 1 karvę, prieauglio – 1, dvi avis ir 3 kiaules.
5) Petro Žukausko šeimoje – sūnus Baltramiejus, žmona Ona, dukra Michalina, sūnus Laurynas su žmona Agota Burbulyte, dukromis Marija ir Agota, laiko 4 jaučius, 3 arklius, 1 karvę,1 avį, 3 paršus.
6) Atanazo Šimukonio šeimoje sūnus Juozas, žmona Ieva Lukoševičiūtė, sūnūs Jurgis ir Vaitiekus, dukra Paulina, laiko 2 arklius ir 1 kiaulę.
7) Martyno Šimukonio šeimoje – sūnus Juozas, žmona Marija Mikalauskaitė, dukra Paulina, sūnus Mykolas su žmona Marija Karpavičiūte, jų dukra Marija. Šeima laiko 2 jaučius, 6 avis, 3 kiaules.
8) Antano Šipkevičiaus šeimoje – sūnus Simanas, žmona Ieva Baranauskaitė, sūnūs Antanas ir Vaclovas. Šeima laiko 1 jautį, 1 karvę, 1 avį, 2 kiaules.
9) Martyno Nenartavičiaus šeimoje – sūnus Baltrus, žmona Liucija, sūnus Kazimieras, dukros Katrė ir Agota, sūnus Mykolas su žmona Ona, mirusio Vincento sūnus Vincentas. Šeima laiko 4 jaučius, 3 arklius, 2 – prieauglis, 4 avys, 6 kiaulės.
10) Lauryno Joneliūno šeimoje – sūnus Mykolas, žmona Ona Grybienė, sūnus Mykolas, broliai Juozas ir Tomas. Tomo žmona Agnieška Žukauskaitė, jų sūnūs Tomas ir Dominykas. Šeima laiko 4 jaučius, 3 arklius, 2 karves, prieauglio – 2, keturios avys ir 6 kiaulės.
11) Antano Nenartavičiaus šeimoje – sūnus Juozas, žmona Liucija Mikalauskaitė, sūnūs Adomas ir Jokūbas, brolis Jonas su žmona Ona Mikailaite, jų dukros Ona ir Bogumila. Šeima laiko 4 jaučius, 3 arklius, prieauglis – 2, 1 avis, 4 kiaulės.
12) Antanas Mikalauskas, sūnus Antanas, žmona Marija Dumalakaitė, sūnus Adomas, dukra Pranciška, brolis Mykolas, sesuo Rozalija ir žmonos motina. Šeima laiko 4 jaučius, 4 arklius, 1 karvę, prieauglis – 3, šešios avys, 6 kiaulės.
13) Motiejaus Nenartavičiaus šeimoje – sūnus Jonas, žmona Vincentina Mozūraitė, dukros Regina ir Agota, broliai Kazimieras, Benediktas,Vaclovas. Šeima laiko 4 jaučius, 4 arklius, 2 karves, 4 avis, 4 kiaules.
14) Martyno Malaškos šeimoje – sūnus Antanas, žmona Marija Kuprinavičiūtė, sūnus Stanislovas, jo žmona Marija Palionytė, jų dukros Antanina ir Marija. Šeima nieko nelaiko.
15) Povilo Malaškos šeimoje – žmona Aleksandra Žukauskaitė, brolis Motiejus su žmona Magdalena Tamošiūnaite. Šeima laiko 2 jaučius, 4 arklius, 3 karves, prieauglio – 3, penkias avis ir penkias kiaules.“
Po šio surašymo 1844 m. Sobuvos dvaras kartu su Andriūnais buvo prijungti prie Stakliškių valstybinio dvaro seniūnijos, prie Sudvariškių. Valstiečiai duokle turėjo surinkti Stakliškių seniūnijai 711,50 sidabrinių rublių. Kaimo galva buvo išrinktas Povilas Malaška.
Apie pasikeitimus po daugiau kaip 10 metų liudija Jiezno parapijiečių sąrašas, sudarytas per 1857 metų parapijos klebono kalėdojimą. Minimi Sobuvos kaimas ir Sobuvos užusienis. Po 13 metų Sobuvos kaimo gyventojų skaičius išaugo iki 189, t.y. buvo 99 vyrai, 90 moterų. Kaime liko ankstesnės šeimos, bet labai išaugo Malaškų šeima – iki 5 šakų. Kaime per minėtą laiką apsigyveno Mykolo ir Jurgio Šimukauskų, Jurgio ir Adomo Urnavičių, Adomo Subačiaus, Karolio Pucilausko, Prano Krušnausko šeimos, neliko Žukauskų šeimos. (1857 m. Jiezno parapijiečių sąrašas, Jiezno parapijos archyvas).

Kelyje į žemės nuosavybę

Sobuvos kaimo valstiečiai tik 1869 m. carinės valdžios buvo paskelbti laisvais, buvo sudarytas žemės valdų planas. Sudaryta Sobuvos seniūnija Jiezno valsčiuje. Žemę per 45 metus, carinei valstybei mokėdami mokesčius, jie turėjo išsipirkti iki 1913 m. sausio 01 d. 5-6 asmenų sobuviškių šeimos išsipirkinėjo 18-22 dešimtinių žemės plotus (dešimtinė prilygo 1,01 ha -V.K.) Bažnytinis palivarkas buvo šiek tiek sumažintas, bet grąžintas Jiezno bažnyčiai. Grįžusiems iš carinės karo tarnybos Karoliui Nenartavičiui ir Jonui Malaškai buvo suteikta po 0,98 dešimtinės žemės. Jie buvo priskirti daržininkų kategorijai. (LVIA, f. 525, ap.19, b.1479). 1870 metais kaime įsikuria į žentus atėjęs Petras Skernevičius. 1882 m. Jiezno parapijiečių surašyme surandame į Sobuvoje atėjusius Joną Leonavičių, vedusį Ievą Nenartavičiūtę, Joną Valatką, vedusį Anelę Laumenytę, Martyną Kazakevičių, vedusį Mariją Kandrotaitę, neaišku iš kur atvykusį Juozapą Radvilą (1882 m. Jiezno parapijiečių surašymas). 19 a. 9 dešimtmetyje Sobuvoje pagausėja Kandrotų. 1891 m. Jiezno parapijiečių sąrašuose Sobuvoje suskaičiuojame jau 291 gyventoją (136 vyrai ir 155 moterys). Per gerų 30 metų gyventojų skaičius padidėjo 100 gyventojų. Vien Nenartavičių giminėje tuo metu buvo 6 lizdai – Nenartavičiaus Juozo, Bernardo sūnaus; Jono, Martyno sūnaus; Mykolo, Adomo sūnaus; Simano, Adomo sūnaus; Stanislovo, Benedikto sūnaus; Adomo,Tomo sūnaus. Urnavičių giminėje taip pat 6 šeimos: Urnavičiaus Martyno, sūnaus Martyno; Domo, sūnaus Martyno; Adomo, sūnaus Motiejaus; Adomo, Jono sūnaus; Jono, Kazimiero sūnaus; Jono, sūnaus Jono. Šimukauskų giminėje – 5 lizdai: Šimukausko Mykolo, Vaclovo sūnaus; Martyno, Jurgio sūnaus; Martyno, Martyno sūnaus; Martyno, Mykolo sūnaus; Antano, Mykolo sūnaus. Mikalauskų šeimoje taip pat 5 šakos: Jono, sūnaus Jono; Martyno, sūnaus Jokūbo; Kazimiero, sūnaus Jokūbo; Simano, sūnaus Jurgio; Jono, sūnaus Adomo. Joneliūnų giminėje 4 šakos: Jono, sūnaus Dominyko; Adomo, Mykolo sūnaus; Juozo, Mykolo sūnaus; Igno, Mykolo sūnaus. Malaškų ir Kandrotų – po 3 šeimynas, Krušnauskų, Šimukonių, Valatkų, Laumenių, Leonavičių, Skernevičių, Pucilauskų, Kazakevičių, Vaitkevičių, Krušnauskų šeimų – po 1 šeimą. Sąraše jau randame Motiejų Bernatonį, vedusį Alfonsą Joneliūnaitę, ir Simanavičių Motiejų, vedusį Vaitkevičiūtę Mariją (1891 m. Jiezno parapijos sąrašas). Kaime yra bežemio valstiečio – kutniko Ambrozijaus Zdanausko šeima. Šeima galėjo taisyti batus, siūti, dirbti samdomus darbus. Kaime parapijiečių sąraše įrašytas 51 m. Vilniaus miestelėnas Juozas Fridrichas Justijonas Saltanavičius su žmona Ieva Svinskaja. Ar tai buvo Sobuvos smuklininkas, ar vertėsi kuo nors kitu, kol kas nežinia.

1909 m. skirstymasis į vienkiemius ir Sobuvos vietovardžiai

Daugelis Sobuvos valstiečių 1909 m. jau buvo išsipirkę žemę. Daugelis šeimų buvo labai gausios, senuose sklypuose jiems trukdė senoji rėžių, tarpurėžių sistema, laukų išmėtymas. 1908 m. kaimo susirinkime buvo pritarta Stolypino reformos įgyvendinimui, išsiskirstymui į vienkiemius ir savarankiškam ūkininkavimui. 1909 m. į 32 vienkiemio sklypus išsiskirstė 41 kaimo gyventojas, kiti liko senose savo valdose. (LVIA, f. 526, ap.3, b.10057).

1913 m. kalėdodamas Jiezno parapijos klebonas Jonas Galaunė yra surašęs Sobuvos vienkiemių pavadinimus. Jie turėtų išlikti gražiu lietuviškos kalbos paveldu:

„Sobuvos kolonijos“
1) Kalnų raiste įsikūrė Pucilauskų Leono, Konstantino šeimos.
2) Apušote – Joneliūno Jono šeima.
3) Bevardėje – našlė Nenartavičienė su dukra Monika.
4) Molinėje – Mikalausko Jono ir Mikalausko Adomo šeimos.
5) Dobelėje – Urnavičiaus Aleksandro šeima.
6) Tėvelių raiste – Nenartavičiaus Kastanto šeima.
7) Rabatkėje – Skernevičių Juozo ir Kazimiero šeimos.
8) Revelyje – Laumenio Jono šeima.
9 ) Pucilauskų raiste – Urnavičiaus Jeronimo šeima.
10) Eglyne – Bernatonio Motiejaus šeima.
11) Duobiakiemyje – Nenartavičiaus Simano šeima.
12) Kanavalinėje – Nenartavičiaus Mykolo šeima.
13) Akmeninėje – Nenartavičiaus Adomo šeima.
14) Šapalinėje – Šimukonio Martyno šeima.
15) Didelėje baloje – Leonavičiaus Povilo šeima.
16) Trubnike – Nenartavičiaus Juliaus šeima.
17) Darže – Malaškos Juozo šeima.
18) Pieskynėje – Mikalausko Simano šeima.
19) Mažoje baloje – Valatkos Simano šeima.
20) Smalioke – Malaškos Vinco šeima.
21) Šaltinyje – Krušnausko žento Kairaičio Aleksandro šeima.
22) Lankos reve – Klinavičiaus Jokūbo šeima.
23) Lankos kalne – Nenartavičiaus Antano šeima.
24) Kamininėje – Šimukonienė Rozalija su vaikais.
25) Kamaninėje – Šimukonio Adomo šeima.
26) Pajarvių vartuose – Joneliūno Juozo šeima.
27) Kupstynėje – Joneliūno Igno šeima.
28) Pirmoje brastoje – Urnavičienė Karolina su šeima.
29) Antroje brastoje – Mikalausko Kazimiero šeima.
30) Arime – Urnavičiaus Martyno šeima.
31) Pirmoje polianėje – Nenartavičiaus Jono šeima.
32) Antroje polianėje – Nenartavičiaus Aleksandro šeima.
33) Pagervėje – Leonavičiaus Aleksandro šeima.
34) Mikučio raiste – Urnavičiaus Domo šeima“.

(1913 m Jiezno parapijos sąrašas, įrašai nr.357-395, Jiezno parapijos archyvas)

Išsiskirstymas į vienkiemius davė teigiamus rezultatus. Apie tai korespondencijoje iš Sobuvos „Aušra“ rašė: „Vaisiai apsišvietimo. Sobuva tai nemažas kiemas. Tame kieme gyvena ūkininkas Kazys Skernevičius. Doras tai ir blaivus žmogus. Pramokęs šiek tiek skaityti ir rašyti, liuosame laike neišleidžia jis iš rankos knygų ir laikraščių. Daug skaitant, gerokai apsišvietė. Mokant rašyti, susirašinėjo jis pasakas ir siuntė į Mokslo draugiją, už ką buvo išrinktas garbės nariu tos draugijos.

Supratęs naudą gyvenimo vienasėdžiuose, pradėjo jis darbuotis tarp savo kaimynų, kad jie sutiktų išsiskirstyti vienasėdžiais. Už tą savo darbą iš pradžių gavo visokių pravardžiavimų, labiausiai nuo bobučių. Bet jis to nežiūrėjo ir pradėtą darbą varė tolyn.

Galų gale kaimynai sutiko su jo nuomone ir išsiskirstė į vienasėdžius. Paragavę gyvenimo vienasėdžiuose visi dabar nežino, kaip būti dėkingais savo Kaziui. Išėjus kiemui į vienasėdžius, agronomas Masiulis keturiems ūkininkams padalijo jų žemę į šešis laukus ir pamokino, kaip jie turi ūkininkauti. Tarpe tų ūkininkų buvo ir Kazys Skernevičius. Jis tik vienas kaipo daugiausiai išmanantis pasinaudojo patarimais agronomo. Ačiū tam, nežiūrint, kad ketvirti tik metai kaip gyvena vienasėdyje ir turi nepilnas šešias dešimtines žemės, jau susilygino su savo kaimynais turtuoliais. Pirma, kol gyveno kieme buvo visai neturtingas. Šiuosmet už pavyzdingą ūkininkavimą valdžia paskyrė jam 300 rublių. Dieve, duok mūsų Lietuvai daugiau tokių žmonių artojų.“ („Aušra“, 1913 09 05, nr.18).

Ši publikacija neprarado aktualumo ir mūsų dienomis.

Savarankiškas ūkininkavimas, ūkinės naujovės, patriotinis sąjūdis, pasireiškęs katalikiškos spaudos platinimu, turėjo įtakos žmonių pasiryžimui kurti nepriklausomą valstybę. 1903 – 1913 m. Sobuvoje veikė rusiška dviklasė valdinė mokykla. 1916 m., kaizerinės okupacijos metu, buvo įkurta lietuviška parapijinė mokykla, kurioje mokė Antanas Barkauskas.

Sobuvos kaimo žmonės labai nukentėjo nuo kaizerinės okupacijos. Kai kurie kare žuvo, o Antanas Leonavičius ir Stanislovas Steigvila buvo patekę į nelaisvę. Sobuviškiai su džiaugsmu sutiko savą lietuvišką valdžią ir stojo jos ginti. Į gimtinę su Vyčio kryžiumi grįžo Petras Vaitkevičius, nepriklausomybės kovose dalyvavo Juozas Vaitkevičius, Juozas Šimukauskas, Martynas Malaška. 1924 m. Jiezno bažnyčios Sobuvos valda buvo perkelta į Strazdiškių kaimą. Sobuvos kaimo žmonės aktyviai dalyvavo pavasarininkų, moterų ir kitų visuomeninių organizacijų tarpukario sąjūdyje. Sobuvos žmones palietė tremtys, sovietinis genocidas. Sobuva tapo Lietuvos partizanų kovos vieta, šioje kovoje aktyviai dalyvavo ir kaimo žmones.

Nedideliame leidinyje neįmanoma apžvelgti gausios, dažnai prieštaringos 20 a., o ypač jo antrosios pusės istorijos.

Nuoširdžiai dėkojame Jiezno parapijos kebonui gerb. Rolandui Bičkauskui už suteiktą galimybę pasinaudoti parapijos dokumentais.

Istorikas Vytautas Kuzmickas