Lietuva – be lietuvių?

Šiuolaikiniame pasaulyje, kai nacionalines vertybes ir tautinį savitumą vis sparčiau ima keisti globalūs integracijos procesai, naikinantys skirtumus tarp tautų, kalbėti apie savo tautos išskirtinumą ir unikalumą darosi senamadiška. Daug madingiau atsigręžti į vieną ar kitą Europos šalį arba visą Europos Sąjungą ir perimti iš jos kartais ne tik šalies žmonėms nenaudingas direktyvas ir įstatymus, bet net ir labai abejotinas kultūrines ir dvasines vertybes. Ne atsitiktinai šiandien kone į visus lietuviškus televizijos kanalus plūste plūsta vadinama vakarietiška kultūra – ir europinė, ir amerikietiška – su pigiais šou, bulvarinėmis „žvaigždžių“ istorijomis, politinių ir buitinių skandalų purslais, diskusijomis, kuriose pašnekovai vos nekimba vienas kitam į atlapus, – žodžiu, visu tuo, kas atseit patinka žiūrovui. Net ir kai kurie lietuviški televizijos serialai kuriami mėgdžiojant svetimas „muilo operas“, o daugelis pramoginių programų tiesiog identiškai pasisavinamos iš kitur. Ir kažin ar dėl to galima kaltinti laidų prodiuserius – jiems rūpi išgyventi, o ne mąstyti apie tautinę savimonę ar dvasines tautos vertybes. Juk aukšto lygio originaliai tautinę kultūrą propaguojančiai laidai sukurti reikia daug investicijų, ir tokios laidos, rodomos mažoje valstybėje, neatsiperka. Todėl nacionalinės kultūros propaguotojams be galo sunku varžytis su kitomis masinės gamybos studijomis, kurių nesudėtinga ir net patiems primityviausiems visų tautų žiūrovams lengvai suprantama produkcija gerai perkama visame pasaulyje. Lietuvoje apskritai kultūros sričiai skiriamos lėšos tik jos egzistencijai palaikyti. O argi ne nuo to valstybėje prasideda visos bėdos? Kai paminamos tautos vertybės – lietuvybė, kalba, kultūra, tradicijos, – neišvengiamas ir pačios tautos sunykimas.

Vis dėlto net keista, kad per šitiek sovietinės okupacijos metų, kai iš vartosenos sąmoningai buvo stumiama lietuvių kalba, vis daugiau erdvės paliekant rusinimui, kai buvo pamintos senosios lietuvių tradicijos, religija, perrašyta valstybės istorija, paniekinti valstybės didžiavyriai, į archyvus nukišta rašytojų, poetų ir menininkų kūryba, kėlusi lietuvybės dvasią, – tauta vis tiek išliko gyva. Ji savo gyvastį įrodė ir Atgimimo sąjūdyje, ir kovoje už nepriklausomybę, tuo nustebinusi visą pasaulį.

O kuo lietuvių tauta stebina šiandien? Kuo išsiskiria iš kitų? Ne nacionaline valiuta, nes jos greit neturėsime, ne pragyvenimo lygiu, pagal gyventojų pajamas būdami reitingų lentelės apačioje tarp Europos Sąjungos šalių, ir, deja, ne mažiausiais emigracijos mastais. Statistikos duomenimis, emigracijos srautai pasaulyje sudaro 3 proc., o Lietuvos rodiklis šią normą viršija penkis – šešis kartus. Šalies emigracijos rodikliai tūkstančiui gyventojų yra vieni didžiausių Europos Sąjungoje. Per nepriklausomybės metus iš Lietuvos išvyko daugiau nei ketvirtadalis Lietuvos gyventojų. Dėl didelių emigracijos mastų kinta demografinė struktūra, visuomenė sensta, ima trūkti darbo jėgos, nuteka protai. Tačiau didžiausia emigracijos bėda – ne vien ekonomikos problemos. Kur kas didesnė – nutautėjimas, apskritai tautos išlikimo klausimas, žmonių santykio su tėvyne praradimas.

Ar kas nors bando tautą išgelbėti nuo liūdno likimo, kai, anot Migracijos departamento direktoriaus pavaduotojo D. Paukštės, gali ateiti laikas, kai paskutinis lietuvis uždarys paskui save duris ir užgesins šviesą? Deja, emigracijos klausimams Lietuvos vyriausybės daugelį metų neskiria jokio dėmesio. Praėjusią kadenciją nei Vyriausybė, nei Seimas, nei Prezidentė nepriėmė nė vieno politinio dokumento ar vertinimo, kuris būtų skirtas emigracijos temai. Priešingai, dažniau džiaugiamasi, kad Lietuva prieš 20 metų iškovojo laisvę emigruoti. Bet lazda, kaip žinia, turi du galus. Vienas jau atsisuko prieš mus pačius, nes toji globalizacija ir emigracija, VDU doktorantės, pasaulio lietuvių akademijos projekto koordinatorės Vidos Bagdonavičienės žodžiais, mūsų mažai tautai grėsminga ne tiek savo mastais, kiek lietuvių tapatybės praradimu. Statistikos duomenys rodo, kad šiuo metu pasaulyje yra apie 6 tūkst. vaikų, besimokančių lituanistikos savaitgalio mokyklose, kai 1938 m. vien JAV tokiose mokyklose mokėsi apie 14 tūkst. lietuvių emigrantų vaikų.

Akivaizdu, kad lietuvybė jau senokai nėra aukščiausioji vertybė Lietuvoje. Globalizacija į pirmą vietą iškelia rinką, kurioje darbuotojo prisirišimas prie savo tautos, gimtosios kalbos, kultūros, tradicijų, pagaliau, savo artimųjų, nepageidautinas, nes europiečiui darbdaviui svarbiausia – kad niekas netrukdytų darbo našumui ir jo įmonės pelnui.

Tad ar sugebėsime atsispirti tam aktyviai propaguojamam laisvam darbo jėgos judėjimui, kuris ypač aktualiausias didžiosioms Europos valstybėms, mūsų sąskaita tenkinančioms prastai apmokamos darbo jėgos poreikius? Galbūt, jei… Akys vėl krypsta į savą valdžią. Į strateginę valstybės politiką, kuri siektų sudaryti sąlygas, kad ypač jauni žmonės, baigę aukštuosius mokslus, įsitvirtintų ir pragyventų iš savo darbo tėvynėje, o ne registruotųsi darbo biržose arba pasitrauktų iš Lietuvos, nusispjovę į visas tebenykstančios tautos vertybes.

Nijolė Ulozaitė