Maskvos ir Baku ratilai. Trumpai apie Urano sodrinimą.

Buvusios Sovietų Sąjungos perimetre – daug užgniaužus kvapą stebinčiųjų, kuo baigsis naujausias Rusijos ir Azerbaidžano politinis konfliktas. Jį sukėlė Rusijos Jekaterinburgo miesto „teisėsaugininkai“, surengę gaudynes etninių azerbaidžaniečių gyvenamose vietose. Reidų pasekmė – du žmonės žuvo, dar keliolika sužeista. Tvirtinta, esą taip buvo ieškoma įtariamųjų žmogžudystės byloje, kurios pradžia – XX–XXI a. slenkstyje.
Akivaizdžiai atsakydamos į kolegų Rusijoje veiksmus, Azerbaidžano tarnybos iškrėtė valstybinės rusų „informacijos“ agentūros „Sputnik“ biurą Baku, suėmė ten buvusius prodiuserius, žurnalistus, programuotojus, apkaltinusios kai kuriuos dirbant Rusijos slaptajai tarnybai FSB. Vėliau susėmė dar keletą jauno amžiaus Rusijos piliečių ir areštavo keturiems mėnesiams. Azerbaidžano medijos parodė kelis siužetus iš izoliatoriaus, kuriuose buvo matyti, kad areštuotieji buvo gerokai „aplamdyti“, be to, buvo veržiami vaikščioti žąsele (pritūpus), sudėjus rankas ant pirmiau einančiųjų pečių.
Kai kuriuose interneto socialiniuose tinkluose pastebėjau net tam tikros euforijos gaidelių – esą Azerbaidžanas yra, ko gero, vienintelė posovietinė šalis, kuri šiuo metu Maskvai gali atsilyginti panašiomis priemonėmis, kurias rusai taiko savo valstybės viduje leisdami vadinamiesiems teisėsaugininkams siautėti ir žiauriai elgtis su įtariamaisiais. Anksčiau matėme policijos nuovadose sumuštų žmonių, girdėjome apie tai, kad po teroro akto Maskvos „Krokus City Hall’e“ vienam įtariamųjų buvo nupjauta ausis ir jam buvo nurodyta ją suvalgyti.
Vis dėlto, kada nedemokratinių šalių tarnybos ima konkuruoti žiaurumu, tai nėra nei siekinys, nei euforijos priežastis. Juoba, Azerbaidžanas tikrai vienintelė posovietinė šalis, kuri geba Maskvai atsakyti Kremliaus pamėgtomis kortomis. Pasižiūrėkime kad ir į Ukrainą, ketvirtus metus kovojančią prieš Maskvos invaziją. Ir jeigu šiandien Baku Maskvai gali parodyti, kur žiemoja vėžiai, tai pirmiausia Ukrainos nuopelnas – prezidentas Vladimiras Putinas Ukrainoje įstrigęs taip, kad jokiam kitam tikslui neturi nei priemonių, nei noro.
Vien tik šiemet Rusija neteko savo sąjungininkų Sirijoje, Libane, iš dalies Palestinoje, Armėnijoje, o dabar – dar ir Azerbaidžane, nuo kurio gana smarkiai priklauso aplinkiniais keliais įsivežama įranga bei komponentai karo pramonei.
Dabar – šiek tiek iš kitos operos. Porą savaičių gana išsamiai rašiau apie tai, kodėl Izraelis nusprendė prieš Iraną surengti žlugdančius aviacijos smūgius. Savo el. pašto adresu gavau vieno skaitytojo laišką, kuriame jis siūlė išsamiau parašyti apie tai, kas yra urano sodrinimas ir kam tasai procesas su visomis centrifugų kaskadomis yra reikalingas. Mėginu į pageidavimą atsiliepti.
Uranas – pagrindinė medžiaga, kuri naudojama pagaminti branduolinius ginklus. Gamtoje yra randami du pagrindiniai šio labai sunkaus metalo izotopai – uranas-235 ir uranas-238. Branduolinių ginklų kūrėjus pirmiausia domina pirmasis, nes jis ir yra pagrindinis branduolinio ginklo ir branduolinio kuro komponentas. Tačiau urano-235 gamtoje randama tik iki 1 proc.
Uranas-238 yra stabilus ir beveik neįdomus kaip energijos šaltinis. Tačiau problema yra ta, kad abu urano izotopai gamtoje yra susimaišę ir cheminėmis savybėmis praktiškai nesiskiria vienas nuo kito, išskyrus tai, kad vienos medžiagos atomas turi 143, kitos – atitinkamai 146 neutronus. Ir nėra kol kas išrasta jokio pažangesnio būdo, kaip izotopus atskirti vieną nuo kito, kaip tik centrifugomis.
Dar viena problema – uranas itin sunkus metalas, todėl pirmiausia jis yra paverčiamas dujomis – urano heksaftoridu. Šių dujų molekulės viena nuo kitos skiriasi svoriu.
Dujos yra leidžiamos į centrifugas, kurios sukasi milžinišku keliolikos tūkstančių apsisukimų per minutę greičiu. Išcentrinės jėgos, veikiamos lengvesnės urano-235 molekulės, atsiduria labiau proceso centre, sunkesnės urano-238 molekulės – toliau nuo centro kimba prie centrifugų išorinių sienelių. Procesas savo principais panašus į medaus sukimą.
Proceso rezultatas – centrifugos centre kaupiasi ginklams reikalingo urano-235 molekulės. Ši procedūra tęsiama ilgai ir daug kartų, todėl yra brangi ir itin imli energijai. Tačiau po to urano-235 molekules iš dujų vėl galima versti metalu, kuris jau yra branduolinės energijos komponentas, prisodrintas 90 proc. Iki Izraelio oro atakų Irano braduolinė pramonė buvo sugebėjusi uraną prisodrinti iki 60 proc. (tai nustatė TATENA organizacija). Iki branduolinio ginklo kondicijos buvo likę dar 30 proc. Branduolinio reaktoriaus kurui užtenka tik 3-4 proc. prisodrinto urano.

Rytas Staselis