Ką mena parko pušys?

Birželio 1-ąją kurortologui, Birštono savivaldybės garbės piliečiui,
dr. Vytautui Jurgiui Meškai (1930–2015) būtų sukakę 95-eri

Mažėja kurorto daktarą pažinojusių ir apie jo nuopelnus žinančių ne iš pasakojimų, straipsnių ar knygų. Anapilin iškeliauja buvę kaimynai, bendradarbiai, pasakojantys anekdotais virtusias smagias istorijas, kilusias dėl Meškos pavardės, daktaro pasiūlytą sanatorinį gydymą geru žodžiu minintys Birštono poilsiautojai ir net kurortologo mokiniai. Daktaras ištartų, jog kartų kaita – natūralus gyvenimo dėsnis, ir liūdėti dėl to nereikia. Jis turbūt pridurtų, kad paguodos visada verta ieškoti gamtoje – dvasios ramybę ir džiugesį teikia jos kvapai, garsai, spalvos. O kiek stiprybės mums duoda medis! Jam skirta gyventi ilgiau nei žmogui. Ir prisiminimų medis sukaupęs gausiau nei žmogus. Daug apie Vytautą Mešką galėtų papasakoti jo vardu pavadinto parko pušys. Jos žino ir tai, kas liko neužrašyta knygose, kas blėsta iš atminties. Daktaras sakydavo, jog visi jo sumanymai, moksliniai išradimai gimsta ne už rašomojo stalo, o vaikštant. Tik eidamas pamatai ir supranti tai, kas svarbiausia.
Vytautas Meška nenustebtų, kad žingsniuojant parko takais ir prisimenant jį, mintys nejučiomis krypsta į Birštono istoriją, ir tik stebėtis tenka, kokius ryškius puslapius joje gali įrašyti vieno žmogaus gyvenimas. Kas liktų iš Birštono praeities atėmus iš jos kurortologą Vytautą Mešką, jo vadovautą Lietuvos kurortologijos mokslinio tyrimo laboratoriją? Labai gaila, kad jos neišsaugojome, dėl to jis krimtosi net savo gyvenimo saulėlydyje, sirgdamas. Deja, Lietuvai atkūrus nepriklausomybę griauti dažnai buvo paprasčiau nei saugoti. 1967 metais įkurta Lietuvos kurortologijos mokslinio tyrimo laboratorija uždaryta 1992-aisiais. Vytautas Meška jai vadovavo 1968-1990 metais.
Girdėdama, kad nepakeičiamų žmonių nėra, visada prieštarauju, nes tvirtai tikiu, kad kiekvienas yra nepakeičiamas, o išeidamas tarsi išsineša ir savo vietą. Dešimt metų praėjo po Vytauto Meškos mirties, per tą laiką Birštone padaugėjo gydymo įstaigų, išaugo medikų gretos, bet kurorto daktaru vadiname tik jį. Ne vien dėl to, kad gydė – kad beveik šešis dešimtmečius čia gyveno, kad labai mylėjo Birštoną, ir kad jį mena ne vien žmonės – ir kurorto takai, ir jo medžiai.
Daktarui patiktų, jei dažniau pažvelgtume į dangų – kaip gražiai jo parko pušys auštant saulę kelia.
Genovaitė
Audronės Šidiškienės nuotrauka