Grožį puoselėja ne dėl kaimynų

N.Ūtos seniūnijos administracija jau trečius metus organizuoja gražiausios sodybos konkursą, o pernai pradėta tradicija rinkti gražiausią bendrijos sodą ir skelbti geriausią ūkininką. Liepos 29 dieną sudaryta komisija užsuko į devynias seniūnijos sodybas bei Dūmiškių sodų bendriją, vertindama šeimininkų pastangas puoselėti savo gyvenamąją aplinką. Lankėsi pas tuos, kurie sutiko pasidalinti su kitais savo darbo vaisiais. Konkurso nugalėtojus ir prizininkus žadama paskelbti ir apdovanoti rugpjūčio 23 dieną Žemaitkiemyje vyksiančioje seniūnijos vasaros šventėje.

Seniūnas Algis Aliukevičius tvirtina, kad diena, kai komisija išvyksta į sodybų ir ūkių apžiūrą, yra pati geriausia jo darbe, nes retokai pasitaiko proga aplankyti tiek daug kruopščiai puoselėjamų ir nepaprastai tvarkingų sodybų, pasidžiaugti darbščiais šeimininkais, kurių gražiai sutvarkyta namų aplinka skleidžia gerą nuotaiką ne tik namiškiams, bet ir džiugina praeivių akis, pasigrožėti jų rankomis sukurtu grožiu, palyginti šeimininkų skonį ir išmonę.

A. Aliukevičius mano, kad šis konkursas dar ilgai neišsisems, nes tvarkingų kaimynų pavyzdys įkvepia ir kitų sodybų savininkus išsikuopti rakandais nukrautus pašalius, nušienauti dilgėlėmis apaugusius patvorius, vietoj daržovių pasisodinti gėlių. Seniūnas specialiai prasuko pagrindine Žemaitkiemio gyvenvietės gatve – pasak jo, gali įeiti į bet kurį kiemą ir jame rasi tvarkingus pastatus, nupjautą veją, žydinčių įvairiaspalvių gėlių klombas, akmenėliais nubarstytus takus, pasodintų dekoratyvinių augalų, iš medžio ar cemento sumeistrautų skulptūrų, tvenkinukų su žydinčiomis lelijomis. Matyti, kad šeimininkai daug laisvalaikio skiria savo sodybų aplinkai puoselėti. Ir daro tai ne dėl pasididžiavimo prieš kaimynus, o todėl, kad patiems malonu gyventi aplinkui matant grožį. Seniūnas įsitikinęs, jog ši gyvenvietė pelnytai galėtų pretenduoti į gražiausiai rajone tvarkomos titulą.

„Negaliu ilgai būti mieste, po darbo traukia namo, į gamtą. Čia gražiau, ir saulė ilgiau nenusileidžia. Nenorėčiau nieko keisti savo gyvenime. Nors rūpesčių sodyboje daug, bet juk dirbi sau,“ – sako vienos iš aplankytų sodybų šeimininkė. Pašlavančio kaimo Palių miško vienkiemyje gyvenantys Daiva ir Justinas Andriušiai kūrybiškai puoselėja iš vyro tėvų paveldėtos sodybos aplinką. Joje pastatai, daugiamečiai gėlynai, vaiskrūmiai ir daržovių lysvės natūraliai įsilieja į gamtinę aplinką, o šeimininkams tarsi belieka tik šį tą pataisyti – atridenti akmenį, iš sausų šakų raizgalynės ar įdomios formos medžio sukomponuoti žmogaus, žalčio formas primenančias skulptūras, kad kuo labiau atsiskleistų vaizdingos vietovės teikiami privalumai. Dideliame sklype suformuotos ir atokesnės poilsio zonos, kuriose galima mėgautis gamtos ramybe, – tarp augalų įkomponuotos sūpynės, prie minimaliai apželdinto baseinėlio su čiurlenančiu vandeniu – už vaikų vasaros namelio pasislėpusi pavėsinė.

Naujosios Ūtos kaimo gyventojos Levusios Dzimidavičienės ir jos vyro Juozo kieme gali praleisti kelias valandas. Nedidelėje erdvėje sukaupta įvairių gėlių veislių ir retesnių dekoratyvinių augalų kolekcija, jiems šeimininkė nei pinigų, nei laiko negaili. Levusia į žemę įkiša naujos gėlės sėklą, pasodina parodoje nusipirktą gumbą ar sodinuką ir stebi, kaip augalas dygsta, vystosi, skleidžiasi jo lapai ir žiedai. Jai įdomu, ar augalas pasiteisins Lietuvos sąlygomis, ar ne. Užtat šiltnamyje vynuoginiai pomidorai priežiūros nereikalauja, pasak Levusios, patys pasisėja, patys užauga.

Kai pritrūksta laisvos vietos jos oranžerijoje bei bandymų sklype, augalus moteris išdovanoja ar „ištremia“ į Gailesčio alėją, joje pati didžiausia jos išaugintų, pirktų ar dovanotų medžių ir krūmų įvairovė – auga įvairių rūšių tujos, tulpmedžiai, šilkmedžiai, sedulos, katalpos, sausmedis, blindė, akacija… Lauke pasodintos kelios vagos bulvių – ir tos skirtingų veislių, bet akivaizdu, kad daržovių kasmet vis mažėja, jų lysves okupuoja eilėmis susodintos kalijos, amariliai, kardeliai, balinis ajeras, ežiuolės, rykštenės, perilės, medetkos ir kitos gėlės.

Levusiai, kieme iš akmenų sumūrijusiai miniatiūrinę „rožių pilį“, davusiai mažo vandens malūno su tekančiu vandeniu idėją, menine gyslele bei fantazija nenusileidžia ir Juozas, tik jis labiau linkęs prie originalių medžio darbų. Sau jis sumeistravo patogų medinį krėslą, prisiminimui apie tėviškę Vilkaviškio rajone sukonstravo tėvų sodybos maketą, žmonos vazoninėms gėlėms padirbdino žaislinį traukinuką. Pasak jo, paukšteliai sodyboje taip pat nusipelnė gyventi patogiau: jiems jis sukalė inkiliuką su terasa ir kopėtėlėmis…

Naujosios Ūtos seniūnijoje daugelį senelių, tėvų sodybų perima vaikai ir vaikaičiai, kurie pasiryžta gyventi kaime. Su jaunesnės kartos naujakuriais prigyja kitokie įpročiai, keičiantys kaimo veidą, darantys gyvenimą patogesnį šeimininkams.

Tame pačiame kaime, vienkiemyje, įleido šaknis Levusios dukra Odeta ir jos vyras Aidas Barišauskai. Šeima verčiasi ūkiškai, turi 20 hektarų žemės ir augina galvijus. Kadangi jų supirkimo kainos kritusios, pajamos į ūkį ateina lėtai. O norint susikurti patogų gyvenimą, jaukią aplinką, reikia ne tik daug dirbti, bet ir turėti lėšų. Gal dėl šios priežasties, o gal iš pagarbos prieš juos gyvenusių žmonių triūsui jie, iš gyvenvietės persikėlę gyventi į senelių sodybą, neskuba griauti senų ūkinių pastatų. Suremontuoti, nudažyti jie tarnauja toliau. O moliu drėbta ūkinio pastato siena su nukabinėtomis pasagomis ir mediniu ratu prie šono, į stogą atremtas gumbuotas medžio kamienas tapo autentiška sodybos puošmena, prie kurios dera ir iš seno vežimo padirbdintas dailus suolelis, ir sviesto muštuvėje žydinčios gėlės.

Atidumas praeičiai jaučiamas ir Skersabalio kaimo sodyboje, kurioje išmoningai, išsaugodami natūralų reljefą, tvarkosi Artūras ir Lina Matulevičiai, ir Pašlavančio kaime, kur, padedama sūnaus, sodybos aplinką puoselėja Vida Zujienė, ir Naujosios Ūtos gyvenvietėje, kur įsikūrė prieš 17 metų apleistą namą nusipirkę ir jį neatpažįstamai pakeitę Rasa ir Juozas Januškevičiai. Dabartiniai sodybų savininkai, pritaikydami aplinką ir pastatus savo poreikiams, išsaugojo senų medinių statinių, o senovinius žemės ūkio darbų padargus, namų apyvokos daiktus panaudojo kiemų puošybai.

Pilotiškių kaime gyvenantys Zita ir Sigitas Jenuliai įsikūrė dėkingoje gamtinėje aplinkoje. Jų žalioje sodyboje, apsuptoje lazdynų plantacijos ir avietynų, begalinė erdvė ir laisvė, o akys, neužkliūdamos už nereikalingų daiktų, atsiremia tiesiai į horizontą. Po vasaros darbų smagu prisėsti kieme ir pasiklausyti senų medžių ošimo, atsigaivinti ar pažvejoti tvenkinyje. Jame žydi lelijos, gražiai nušienauti krantai vietomis padekoruoti akmenimis. Tvarkinga, paprasta, ir nereikia ypatingų augalų kompozicijų, kad pajustum natūralų vietovės grožį. Apie tokį pilnavertį gyvenimą kaime pasvajoja daugelis.

Tuo tarpu Jurgita ir Algimantas Kisieliai iš Skersabalio, Onutė ir Levas Bendinskai iš Žemaitkiemio, jau minėti Januškevičiai iš N.Ūtos gyvena gyvenvietėse, kur per tvorą gali pasilabinti su kaimynu, tačiau ir palyginti nedideliuose sklypuose suformuoti dailūs gėlynai, įkurdintos įvairios skulptūros, suformuotos nedidelės vandens oazės, pastatytos pavėsinės, sūpynės ir kiti mažosios architektūros elementai.

Paprastai pelėdos kelia prieštaringus jausmus, tačiau N.Ūtos seniūnijos sodybose šis paukštis yra mėgiamas. Beveik kiekviename kieme pastatyta šio paukščio skulptūrų, pelėdos saugo vartus, puošia namų aplinką. Ko gero, pelėdos simbolis į šiuolaikines sodybas atėjo iš senų laikų, kai N.Ūtos seniūnijos teritorija buvo apaugusi miškais ir buvo tikima, kad pelėdų aukojimas gali padėti atsikratyti piktos akies.

Dalė Lazauskienė

1 2 ... 5 ►