Mokytoja B. Dičkuvienė: „mokytojas nieko negali padaryti vienas, turi būti darnus orkestras“

Šiemet 80-ies metų jubiliejinę sukaktį mininti Jiezno gimnazija, jubiliejinius metus palydi dar viena džiugia žinia, mat, žurnalo „Reitingai“ duomenimis, Jiezno gimnazija pateko į gimnazijų, kuriose geriausiai išmokoma lietuvių kalbos, penketuką.

Įvertinimas – mokytojos B. Dičkuvienės nuopelnas

B. Dičkuvienė (stovi dešinėje) kartu su gimnazijos kolektyvu ir alumnais Jiezno gimnazijos 80-mečio šventėje.

„Patekimas į geriausiųjų penketuką ne vien reikšmingas įvertinimas, įrodantis aukštą profesinio meistriškumo pilotažą, bet ir patvirtinimas, jog, kaip yra sakęs legendinis Buda, „tūkstančius žvakių galima uždegti nuo vienos žvakės ir tai nesumenkins jos liepsnos“, – sako Jiezno gimnazijos direktorė Neringa Zujienė.
Tiesa, direktorės teigimu, šis įvertinimas – tai lietuvių kalbos mokytojos Birutės Dičkuvienės ir jos mokinių komandinis darbas.
Pasak direktorės, mokytojos išskirtinumas – šiuolaikinės mokymosi paradigmos taikymas. Jos vedamos pamokos – šiuolaikiškos ir susietos su gyvenimiška aplinka bei praktine veikla, todėl pamokų turinys užtikrina gilesnį įvairių temų suvokimą, pritaikomumą ar probleminių klausimų sprendimą.
N. Zujienė atkreipia dėmesį, jog B. Dičkuvienė savo pamokose nenaudoja vadovėlių, ji pati parengia ar atrenka mokomąją medžiagą savo mokiniams. „Išskirtinis mokytojos gebėjimas kurti ar parinkti tokias mokymo priemones, skaitmeninius išteklius, metodus, kurie ne tik mokiniams perduotų dalykines žinias, bet ir plėstų akiratį, mokytų spręsti problemas, galvoti kūrybiškai, bendrauti ir dirbti komandoje, būti savarankiškesniems. Kitaip sakant, mokytoja palaiko tokį lietuvių kalbos ir literatūros ugdymo procesą, kuriame yra ir aiški, nuosekli dalykinė struktūra, ir nemažai erdvės „sužaidybintoms“ formoms, kreipiamas dėmesys į socialines-emocines kompetencijas, kuriant individualų ryšį su kiekvienu mokiniu, inspiruojant jo aktyvų mokymąsi“, – apie mokytojos ugdymo metodus pasakoja direktorė.
Pasak N.Zujienės, mokytoja ne tik nuolat stiprina savo dalykines kompetencijas, bet ir noriai dalijasi savo patirtimi su gimnazijos kolektyvu, įvairiose respublikinėse konferencijose, taip pat rengdama pedagoginės tematikos straipsnius.
Tačiau geriausias mokytojos profesionalumo įrodymas – tai aukšti mokinių rezultatai, mat mokytojos B. Dičkuvienės parengti mokiniai ne tik dalyvauja įvairiuose konkursuose ir olimpiadose, bet ir laimi prizines vietas. „Inovatyvūs mokymo metodai, nuoširdus rūpestis kiekvienu mokiniu – tai prielaida gausos dėsniui: kuo daugiau atiduodi, tuo daugiau gauni“, – taip apie B. Dičkuvienę atsiliepia gimnazijos direktorė.

Svarbiausia ne reitingai ar įvertinimai…
Tiesa, pati B. Dičkuvienė šių reitingų nesureikšmina, nes, kaip pati sako, ji tik dirba savo mylimą darbą ir atlieką jį taip, kaip moka. „Jei kolegė nebūtų atnešusi tų reitingų, nebūčiau ir pamačiusi… Manau, ne tai yra svarbiausia. Man svarbiausia, kad, išeidami mano vaikai savyje išsineštų turtingą žodyną, kad jų kalba išsiskirtų iš kitų, kad jie drąsiais jaustųsi prieš auditoriją, kai jiems reikia kažką pasakyti“, – teigia B. Dičkuvienė.
Beje, tai jau ne pirmas kartas, kai, pagal lietuvių kalbos ir literatūros valstybinių brandos egzaminų rezultatus, Jiezno gimnazija reitinguose užima aukštą poziciją. 2020 m. ugdymo įstaiga taip pat buvo reitinguota pakankamai aukštoje – devintoje – vietoje. Paklausta, kokiais principais remiasi savo darbe, jog jos paruošti mokiniai pasiekia tokių aukštų rezultatų, mokytoja sako, jog su visais vaikais dirba skirtingai, nes ir vaikai yra skirtingi. Tačiau B. Dičkuvienė įsitikinusi, jog mokytojas nieko negali padaryti vienas, visuomet turi būti darnus orkestras, tad, kaip ji pati sako, visi pasiekimai – tai bendras mokytojo, vaikų ir netgi tėvų komandinis darbas.
Su pagarba B. Dičkuvienė prisimena ir savo buvusią lietuvių mokytoją Stanislavą Matonienę, kurios pavyzdys ir įkvėpė Birutę pasirinkti mokytojo kelią. Pasak B. Dičkuvienės, S.Matonienė jai visuomet atrodė tikra dvasios aristokratė. Paradoksalu, tačiau ta pati mokytoja savo mokinę bandė perkalbėti nuo tokio pasirinkimo ir tik vėliau Birutė suprato, kodėl. „Tai yra tikrai nelengvas darbas, reikalaujantis daug kantrybės, pasiaukojimo ir atsidavimo. Tu, kaip ta tekanti upė, nuolat bandai išlaviruoti, išvingiuoti iš skirtingų situacijų ir nuolat ieškai kelių, kaip apeiti įvairias kliūtis“, – apie mokytojo profesijos iššūkius pasakoja B. Dičkuvienė. Tačiau, net ir keturis dešimtmečius einanti šiuo nelengvu keliu, B. Dičkuvienė atvira – savo sprendimo ji nesigaili, o chameleoniška darbo specifika ją tik dar labiau žavi.
Rimantė Jančauskaitė