Jubiliejų pasitinkančio choro „Šilas“ dainininkė: „ Mes taip gražiai ir ilgai gyvenam todėl, kad dainuojam“

Prienų kultūros ir laisvalaikio centro choras „Šilas“ netrukus minės savo kūrybinės veiklos 70-metį. Daugelį metų su daina nesiskiriantis kolektyvas – Respublikinių dainų švenčių, tarptautinių festivalių dalyvis, gražiai paįvairinantis ir savo krašto renginius. Jau 44-erius metus šiam brandžiam chorui vadovauja profesionali chorvedė Aldona Šyvokienė.

Stoti prieš chorą – nemenkas iššūkis

Prienų kultūros ir laisvalaikio centro chorui „Šilas“ vadovauja Aldona Šyvokienė.

„Atėjau jauna, nepatyrusi, tik ką baigusi Vilniaus kultūros mokyklą. Ir iškart gavau didelį chorą, – iššūkį stoti prieš daugiau kaip ketvirtį amžiaus jau dainuojantį kolektyvą, – prisimena devintąja šio choro vadove tapusi Aldona Šyvokienė. – Kultūros mokykloje diriguoti mokėmės prieš veidrodį. Du fortepijonai, per vidurį – veidrodis, nėra jokių chorų. Vieniems įsivaizduojamiems choristams parodai įstoti, paskui – kitiems. Atrodė paprasta… Kai atvažiavau į Prienus – matau, sėdi apie 50 žmonių ir laukia mano nurodymų…“ Šiek tiek sutriko abi pusės. Tačiau neilgam – gana greitai rado bendrą kalbą.
A. Šyvokienė pasakoja, jog labai norėjusi būti muzikos mokytoja, tikėjosi, kad įstos į Kultūros mokyklą ir ja taps. Vis dėlto besimokant tas noras priblėso ir, kai reikėjo apsispręsti dėl būsimos specialybės, pasirinko chorinį dirigavimą. „Net pati nežinau, kodėl. Dėdė, jauniausias tėčio brolis, buvo chorvedys, galbūt jo pavyzdys mane kažkaip paskatino“, – svarsto moteris.
Kultūros mokykla buvo tik šio kelio pradžia. Pradėjusi dirbti Prienuose tais pačiais metais įstojo į Klaipėdos konservatoriją ir dar 5-erius metus neakivaizdiniu būdu gilinosi į chorvedybos paslaptis. Ir iki šiol domisi šios kultūros srities naujovėmis, kasmet dalyvauja chorvedžių kursuose – „Vasaros akademijoje“, kur išklauso užsienio, mūsų šalies lektorių paskaitas, susipažįsta su chorams skirtais naujausiais kompozitorių kūriniais, parsiveža jų natų.
„Prieš kelis dešimtmečius suburti chorą nebuvo labai sunku. Choras buvo privalomas reikalas. Įmonės turėdavo siųsti savo žmones, ypač vyrus, – prisimena chorvedė ir šypsosi, kad neretai pasitaikydavo, jog jie specialiai dainuodavo pro šalį, kad tik nepriimtų. – Per prievartą geru dainininku nebūsi. Bet tie, kurie išdrįso pasilikti, tikrai nesigailėjo.“ Nuo pat pradžių tai buvo mišrus choras, bet jau pora metų, netikėtai iš gyvenimo pasitraukus keliems dainininkams vyrams, „Šilas“ tapo moterų choru.“ Beje, šiuo vardu jis pasivadino minėdamas 40-ąsias savo kūrybinės veiklos metines.

Choro branduolys
Šiandien „Šilo“ chore dainuoja 18 moterų. Dauguma dainininkių – garbaus amžiaus. Choro sudėtis šiek tiek keičiasi, atsinaujina. Vis dėlto labiausiai A. Šyvokienė džiaugiasi jo branduoliu – kolektyvui ištikimomis, didelę gyvenimo dalį atidavusiomis dainininkėmis: 66-erius metus dainuojančia Gražina Polekauskiene, beveik 50 metų – Dina Kubiliene, Janina Bredeliene. „O aš dar neilgai, tik 30 metų dainuoju“, – šypsosi choristė Gražina Mikušauskaitė.

Choro „Šilas“ dainininkės – 100-mečio Lietuvos dainų šventėje.

G. Polekauskienė neslepia, kad būna dienų, kai nelabai sveika, kai svarsto – eiti į repeticiją ar ne. „O ateini – ir pasidaro geriau, pasveiksti. Daina gydo – tai tokia terapija! – sako visą gyvenimą su daina nesiskirianti moteris. – Man jau labai daug metų, bet be choro savo gyvenimo neįsivaizduoju. Dainavau ir mokyklos, ir technikumo choruose. Kai buvau jaunesnė, dainavau ansamblyje, taip pat ir trio, ir duetu. Vis pasvarstau, kad jau reikėtų baigti savo „kadenciją“, bet ką gi aš darysiu be choro. Mes taip gražiai ir ilgai gyvenam todėl, kad dainuojam.“
Chorui vadovauti pradėjusi A. Šyvokienė D. Kubilienę taip pat jau rado dainuojančią. „O man atrodo, kad visai neseniai čia atėjau, – sako mėgstamu kolektyvu besidžiaugianti ir dar technikume dainą pamilusi moteris. – Tiesa, nedidelę pertraukėlę esu padariusi. Šiandien net neprisimenu, kodėl nustojau lankyti repeticijas, bet puikiai prisimenu, kodėl grįžau – nusibodo rutina, darbas-namai. Norėjau kažko daugiau gyvenime, įvairesnės, prasmingesnės veiklos.“
A. Šyvokienė džiaugiasi ir jau bene 40 metų chorui akompanuojančia Aušra Jaskutėliene. „Turėti tokį žmogų – didžiulė laimė. Viena kitą iš žvilgsnio suprantam“, – sako ji.
Vadovė neslepia – muzikinį išsilavinimą chore turi vienintelė Regina Juronienė. Visos kitos choristės – mėgėjos. „Kai kurios natas pažįsta, kai kurios – ne. Bet natas turi visos. Dažna jas suvokia supaprastintai: jeigu natų koteliai į viršų – reikia dainuoti aukščiau, ploniau, jeigu žemyn – žemiau. Vien tik dainų tekstų, žodžių nė viena nenori, visoms reikia ir natų, – šypsosi vadovė. – Visos turi savo aplankus, visoms paruošiu dainų žodžius ir natas. Dar pačios pasikoreguoja – užsirašo, kiek vieną ar kitą natos rutuliuką reikia ištęsti.“
Pasak A. Šyvokienės, chore dainuoti nelengva, jo dainos gana sudėtingos. Sudarant repertuarą reikia atsižvelgti ir į tesitūrą (muzikinio kūrinio garsų aukščio santykį su dainininko diapazonu), ir į chorisčių lygį – turi parinkti tokias dainas, kurias moterys išdainuotų. „Chore sunku dar ir dėl to, kad reikia sugebėti išsilaikyti savo partijoje. Kai dainuojame keturiais balsais, išsilaikyti savo partijoje nėra taip lengva, jeigu tu ne muzikantas ir neskaitai natų “, – sako chorvedė. Pasak jos, o „Šilas“ visada dainuoja trim, keturiais balsais, nes taip dainos daug gražiau skamba.

Dainų šventėse – nuo 1995-ųjų
„Šilo“ choristės į repeticijas renkasi dukart per savaitę. Dirba nuosekliai ir kantriai. „Kiekviena daina turi suskambėti“, – sako nuo 1958 m. chore dainuojanti Gražina Polekauskienė. To skambesio siekis chorui būdingas nuo pat jo gyvavimo pradžios. 1954 m. susikūręs J. Rageno vadovaujamas choras, kuriame tuomet buvo 80 dainininkų, jau po metų dalyvavo Respublikinėje dainų šventėje. „Ir iki šiol nepraleidome nė vienos šventės – visus konkursus ir atrankas praėjom, – savo kolektyvu didžiuojasi A. Šyvokienė. – Esame laimingi – dalyvavome jubiliejinėje – 100-mečio Lietuvos dainų šventėje. Ne visiems taip pasiseka.“

Choras „Šilas“.

Dina Kubilienė irgi dalyvavo visose Dainų šventėse, išimtis – tik šiemetinė, į kurią negalėjo vykti dėl sveikatos problemų. „Sėdėjau prie televizoriaus ir dainavau kartu su visais. Per atstumą, bet kartu su visais – ir sirgau, ir jaudinausi taip pat, kaip ir jie ten“, – sako Dina.
„Man didžiausią įspūdį paliko pirmoji dainų šventė, – pasakoja Gražina. – Dainuoti su visais kartu tokiame dideliame būryje – nepakartojamas jausmas. Va ten tai skambesys! Dar labai svarbu, kokią dainą dainuoji. Pavyzdžiui, dainai „Kur giria žaliuoja“ aš atiduodu visą save. Anksčiau dainininkus sustatydavo pagal balsus – sopranai, altai, bosai, tenorai. Dabar jau kuris laikas chorų neišskirsto.“ Kurį laiką moteris sklaido pluoštelį archyvinių nuotraukų ir ištiesia tą, kurioje prieniškių choras – pirmoje didžiulės Dainų šventės choristų eilėje.
„Pasiruošti Dainų šventei – nelengva užduotis. Šiemet jai reikėjo išmokti 14 dainų, tik kelias iš jų buvome dainavusios, – pasakoja A. Šyvokienė. – Dainos sudėtingos, be to, reikia išmokti ne tik moterų, bet ir mišrių chorų repertuarą. Kai ruošiesi Dainų šventei, kitoms dainoms mokytis nelabai ir laiko belieka.“

Repertuare – ir sakralinės giesmės, ir partizanų dainos
Vis dėlto „Šilo“ repertuare – ne vien proginės, Dainų šventei skirtos dainos. „Nuo 2018 metų Kultūros fondui rašome projektą „Džiaugsmas pasauliui“. Jame pristatome mūsų giedamas sakralines giesmes. Kasmet jos turi savo temą – buvo renesanso, baroko giesmės, buvo gospelas, šįkart – populiarioji sakralinė muzika. Gegužės mėnesį numatomas didžiulis koncertas, ypatingas renginys Prienų bažnyčioje, kuriame giedos Rolando Daugėlos vadovaujamas Kauno Juozo Naujalio muzikos mokyklos choras ir „Cantate Domino“, „Žiburio“ gimnazijos jaunių choras, Muzikos mokyklos vaikų choras ir mūsų „Šilas“ bei ansamblis „Pienė“. Kauniečiai jau turi tą kūrinį, koncertuoja su juo. Gegužę prisijungsime ir mes, giedosime kai kurias dalis, – pasakoja A. Šyvokienė. – Su savo sakralinėmis giesmėmis dalyvaujame ir Marijampolėje, šv. Vincento Pauliečio bažnyčioje, vykstančiame tarptautiniame sakralinės muzikos festivalyje „Džiūgaukim… Aleliuja“.
„Šilo“ repertuarą paįvairina ir partizanų dainos. Kasmet viso rajono vokaliniai, folkloro ansambliai, mokyklų kolektyvai, solistai, choras „Šilas“ susitinka partizanų dainų festivalyje. Anksčiau vykdavo partizaninių dainų konkursai, bet jau daugiau kaip 10 metų dainininkai nebesivaržo, kiekvienų metų pradžioje susirenka prisiminti tėvynei savo gyvenimus paaukojusius žmones, padainuoti jų dainų. Pasak D. Kubilienės, nors „Šilui“ šiek tiek sunkiau, nes turi rinktis chorinius kūrinius, vis dėlto partizanų dainas dainuoti lengviau nei kitas. „Jos labai melodingos, prasmingi jų tekstai“, – sako Dina.

Dainos – 8 kalbomis
„Šilo“ choro dainininkes galima pavadinti tikromis poliglotėmis – jų aplankuose ne viena daina latvių, estų, suomių, švedų, norvegų, danų, islandų kalbomis. Ir tai todėl, kad „Šilas“ dalyvavo 1995 m. prasidėjusiuose Baltijos ir Šiaurės šalių chorų festivaliuose. Rygoje startavę festivaliai keliavo per visas 8 šalis, kas dvejus metus sustodami kurioje nors iš jų. A. Šyvokienė prisimena, kad į 2000 m. Norvegijoje vykusį festivalį atvyko net 153 kolektyvai (24 chorai iš Lietuvos), apie 3800 dalyvių. 2002 m. visi chorai buvo susirinkę Lietuvoje – Klaipėdoje. „Šilas“ buvo visose šiose chorų šventėse, išskyrus vykusią Islandijoje. „Festivaliuose dalyvaujantiems kolektyvams reikėjo išmokti po vieną visų šalių dainą jų kalba. Turėdavome knygutes su natomis, dainų tekstais. Moterys dar pasižymėdavo, kaip tariasi viena ar kita raidė. Ir dainavome estiškai, suomiškai, švediškai“, – pasakoja vadovė.
„Reikėjo pazubrinti, – šypsosi G. Polekauskienė, neabejodama, kad lietuviškai kitų šalių choristams irgi buvo nelengva išmokti. – Jeigu būtų reikėję dainuoti vieniems, nežinia, kaip būtų buvę, bet kai visi sustodavom – visai gražiai skambėdavo.“ Moteris prisimena smagų nuotykį iš Norvegijoje, Skien (lietuviškai – Šieno) mieste, vykusios chorų šventės: „ Atsisveikindami festivalyje dalyvavę Lietuvos chorai sudainavo dainą „Grėbiau šieną per visą dieną“. Norvegams ji labai patiko, manė, kad dainavome apie jų miestą…“
„Buvome gerai išmokę vieną švedišką dainą, ją įtraukdavome ir į savo koncertines programas“, – sako A. Šyvokienė ir pasidžiaugia, kad jubiliejinės „Šilo“ 70-mečio šventės svečius taip pat nustebins švediška daina.
Deja, Rygoje prasidėję festivaliai Rygoje ir baigėsi. Švedija dar buvo perėmusi festivalio vėliavą, bet covidas viską sustabdė ir šventė nebeatsinaujino. „Tai buvo tokia unikali patirtis…“ – sako dainininkės, neprarandančios vilties, kad dar atsiras entuziastų, kurie pratęs šią gražią tradiciją.

Daina suvienija ir pakylėja
Kūrybinės veiklos 70-mečiui skirtam koncertui „Šilo“ choristės ruošiasi labai atsakingai. Šventiniame renginyje prieš publiką stos gerokai pasipildęs choras – „Šilui“ draugiškai padės dar vieno A. Šyvokienės vadovaujamo kolektyvo – ansamblio „Pienė“ dainininkės. Savo pasirodymą choras pradės prieniškiams dar negirdėta trimis balsais atliekama daina „Žaliuok, eglele“, po jubiliejaus galbūt tapsiančia „Šilo“ vizitine kortele.
„Jubiliejiniam renginiui parinkom gražiausias dainas, kurias geriausiai mokam, – neslepia dainininkės. – Bus ir lyrinių, ir linksmų – vienos atliksime 7 dainas, kartu su svečiais – Kauno r. Samylų kultūros centro moterų choru „Žalsa“, Marijampolės kameriniu choru „Suvalkija“ ir soliste Onute Matusevičiūte – 12.“ Jubiliejinio koncerto repertuare ir du nauji kūriniai – Tiroliečių daina bei „Senas kerdžius“.
Aldona Šyvokienė neabejoja, kad „Šilo“ kūrybinės veiklos 70-mečio renginys taps dar vienu gražiu šio kolektyvo istorijos akcentu. Choro vadovė ir chorvedė įsitikinusi, kad daina suvienija ir pakylėja, suteikia prasmės. Dėl to verta su ja širdyje per gyvenimą keliauti.
Aldona Milieškienė