Romantiškos sielos Gražina: „Pabuvojau ir rojuje, ir pragare“

Į Tian Šanio kalnyno 4530 m aukštyje stūksančią Mokytojo viršukalnę šią vasarą įkopusi alpinizmui nemenką gyvenimo dalį paskyrusi Gražina Mikušauskaitė neslepia: ji bus atsisveikinimas su aktyviu alpinizmu, šio sudėtingo, tačiau labai viliojančio pomėgio karūna. „Kalnai – visas mano gyvenimas, – sako Gražina. – Į viršukalnes nebekopsiu, bet kalnų niekada neišsižadėsiu.“

Neregėti juodieji kalnai

Gražinos Mikušauskaitės rankose – simbolinė skulptūrėlė.

Kalnas, karabinas, virvė ir ledkirtis – pagrindinius alpinizmo atributus atspindinti skulptūrėlė, kurią 70-mečio proga Gražinai įteikė Lietuvos alpinizmo asociacija ir Lietuvos alpinistų klubas „Senjoras“, tapo ne atsiminimų apie nugalėtas viršukalnes simboliu, o priminimu – kalnai vis dar tebešaukia. O ir Gražina jų tebesiilgėjo. Tad kai jai paskambino būsimos alpiniados vadovas Alvydas Peištaras ir paklausė, ar žygis į Tian Šanį ją domintų, sutiko nedvejodama.
Liepos pabaigoje į šį žygį leidosi 7 lietuviai: 4 moterys ir 3 vyrai. „Tik trys iš mūsų buvo patyrę alpinistai, todėl iš 10-ties kalnuose praleistų dienų nemažai laiko skyrėme mokymams, laipiojimo uolomis ir ledynu technikoms. Ir aš pati į kalnus kilau po geros trijų dešimtmečių pertraukos“, – pasakoja Gražina.
Į Tian Šanį ji kopė ne pirmą kartą. Šio kalnyno Gedimino Akstino viršukalnę buvo pasiekusi su sūnumi Tomu ir dukra Inga, kai 1989 metais čia buvo surengta šeimų alpiniada.

Gražina Mikušauskaitė – Tian Šanio kalnyne esančioje Mokytojo viršukalnėje.

Vis dėlto šis žygis buvo vienas sunkiausių. „Į viršūnę įkopiau be didesnių problemų, bet leidimasis žemyn pareikalavo labai daug jėgų: kažkas atsitiko kojoms – jas varstė didžiulis skausmas, svaigo galva, temo akyse. Bet užtat pirmą kartą mačiau juodus kalnus, – juokavo teigiamus dalykus visose gyvenimo situacijose gebanti įžvelgti Gražina. – Kai galvai apsvaigus atsimerkdavau, visi kalnai atrodė juodi. Niekada anksčiau tokio vaizdo nebuvau mačiusi.“
Nepatirtų dalykų buvo ir daugiau. Gražina sako pirmą kartą regėjusi ledyne tyvuliuojantį ežerėlį. Tiesa, prie jo nuėjusi nebuvo, pasigrožėjo tik iš tolo, leisdamasi nuo įveiktos kalno viršūnės, nes dėl skaudančių kojų nusprendė kilti tik į vieną iš dviejų žygyje numatytų ledynų. Stiprų įspūdį paliko ir ant kalno šlaito žaliuojančioje maumedžių giraitėje įkurtas šiuose kalnuose žuvusių alpinistų memorialas. „Kiek teko būti kalnuose, visur yra žuvusius alpinistus įamžinančių lentelių. Mokytojo viršūnėje taip pat matėme ant didelio akmens 10 pritvirtintų lentelių ir dar vieną obeliską. O memoriale tų lentelių daug. Būtent čia yra ir M.K.Čiurlionio anūko Kasčio Zubovo žuvimo vieta. Jam pagerbti pastatytas didelis akmeninis obeliskas. Ant kitos sienos įamžintas dar vienas žuvęs lietuvis alpinistas – Saulius Saikauskas, – pasakoja Gražina, prisimindama, kad K. Zubovas žuvo būtent tais metais, kai ji atvyko į pirmąją alpinistų stovyklą ir įkopė į pirmąją savo viršūnę. – Tuose kalnuose auga aukštos, labai siauros eglės, o maumedžių giraitė – tokia graži, žalia, lyg Dievo dovana žuvusiesiems…“
Žygis į Tian Šanį turėjo ir kultūrinę dalį. „Buvome nuvažiavę prie Isyk Kulio ežero. Esu buvusi kitoje Isyk Kulio pusėje, ten visai kitokia gamta. Čia labai gražu, daugybė įvairių augalų, – pasakoja Gražina. – Didelį įspūdį paliko ir netoliese esantis Drakono slėnis – spalvoti molio kalnai, aplink plytintys levandų laukai. Krūmai – iki kelių, o jau kvapas! Tikra aromaterapija…“
Gražina sako, kad šioje kelionėje savo tikslą pasiekusi – įkopusi į vieną viršūnę ir atsisveikinusi su aktyviuoju alpinizmu. O atrodo viskas taip neseniai prasidėjo…

Alpinistai atrodė lyg kokie dievai

Prie memorialo kalnuose žuvusiems alpinistams.

„Prisiskaičiusi knygų, prisižiūrėjusi filmų labai norėjau būti geologe, – pasakoja Gražina. – Stojau į Kauno politechnikumą, ketinau tapti geologinių gręžinių meistre. Deja, koją pakišo matematika. Tad įsidarbinau tuometiniame „Silvos“ kojinių fabrike, užsirašiau į paruošiamuosius kursus.“
Vieną dieną „Kauno dienoje“ ji aptiko skelbimą, kviečiantį į alpinistų klubą. „Man alpinistai atrodė lyg kokie dievai, todėl nedvejodama apsisprendžiau įstoti į tą klubą“, – prisimena ji. Ilgai ieškojusi mažame namelyje be jokios iškabos įsikūrusio klubo, jo duris pravėrė susirinkimui jau besibaigiant. Vis dėlto ją užregistravo, priėmė ir Gražina pasinėrė į alpinizmo veiklas. „Prasidėjo treniruotės, varžybos, žygiai į kalnus. Dirbome labai daug: bėgiodami ilgiausius atstumus ugdėme valią, daug laiko skirdavome fiziniam pasiruošimui: darėme atsispaudimus, prisitraukimus, kilnodavome svorius, kabodavome ant rankų pirštų galiukų, dalyvaudavome alpinistinės technikos varžybose.“
Pirmo žygio į kalnus ilgai laukti nereikėjo. „1970-ųjų rudenį pradėjome treniruotis, o 1971 m. vasarą jau vykome į alpinistų stovyklą, – prisimena Gražina. – Gauni kelialapį ir važiuoji į stovyklą, ten praeini visus mokymus. Naujokai po mokymų turėjo pereiti dvi perėjas ir įkopti į vieną viršūnę. Pirmoji mano viršukalnė – Kaukazo kalnyne esanti Gvandra. Paskui jau reikia įkopti į 4 viršūnes. Kuo aukštesnė kategorija, tuo kopimai sudėtingesni. Mano aukščiausia kategorija 3B, o dar yra 4A, 4B, 5A, 5B, o šeštą kategoriją turintys alpinistai jau lipa sienom.“
Pasak Gražinos, kai turi keturis vaikus, alpinistu būti sudėtinga. „Kai gimdavo vaikas, tais metais į kalnus neišvažiuodavau ir mano pasiekimai pakrisdavo žemyn, vėl reikėdavo pradėti nuo žemesnio lygio. Net tris kartus buvau naujoke, – pasakoja Gražina. – Būti kalnuose man buvo labai svarbu. Ir visą šeimą šiuo pomėgiu užkrėčiau. Į Karpatus, Kareliją, Krymą bent po du vaikus veždavausi.“
Alpinizmas – pavojingas užsiėmimas. Sniego lavina yra pražudžiusi ir Gražinos bendražygį, ji pati taip pat yra kritusi nuo olos, vis dėlto kalnuose patiriami pojūčiai atperka viską. „Kai pradeda tekėti saulė ir tu matai, kaip tie kalnai dažosi, rausta sniegas ir kalno viršūnė sniege – tai fantastika, tai rojus. Kiek kartų buvau viršūnėse, tiek kartų buvau rojuje, – net bėgant metams neblėstančiais įspūdžiais dalijasi Gražina. Aukščiausia jos įveikta viršukalnė – daugiau kaip 5 kilometrų aukštyje stūksantis Elbrusas. – Labai norėjau ant jo užkopti – tada visos viršūnės tau po kojom…“

Obeliskas Kasčiui Zubovui atminti.

Alpinizmui užvaldžius Gražinos gyvenimą, mokslams nebeliko laiko. „Čia buvo mano gyvenimas, čia buvo tai, ko aš norėjau, – sako ji. – Man reikia romantikos. Visai neseniai suvokiau – aš neturiu profesijos. Vietoj jos pasirinkau hobį ir dar pati už jį mokėjau pinigus (žygiai į kalnus tikrai nemažai kainuoja).“
Metams bėgant prie šio pomėgio prisidėjo dar viena aistra – piligrimystė. Triskart Santjago de Kompostela keliais ėjusi, Camino Lituano trasą nuo Paberžės iki Seinų su sūnumi įveikusi Gražina gyvena svajone leistis į piligriminį žygį Portugalijoje.

Gyvena visais 200 procentų
Į aštuntą dešimtmetį įkopusi moteris neslepia: „Aš nesijaučiu turinti tiek metų. Metai eina greičiau, negu aš jėgas eikvoju.“ O tų jėgų ji tikrai netausoja. Dainuoja Kultūros ir laisvalaikio centro folkloro ansamblyje „Gija“, moterų chore „Šilas“, Socialinių paslaugų centro chore „Šarma“, dalyvauja sveikuolių klubo „Versmenė“ veikloje, lanko Trečiojo amžiaus universitetą. Dar – sodas, miškas, Anties sodo bendruomenė ir jos iniciatyva surasti, kur prasideda ir baigiasi visas tūkstantis Prienų upelių… „Aš negaliu namie būti. Kilnoti daiktus ir valyti dulkes – nė už ką, – atvirauja moteris. – Kai žmonės skundžiasi, kad neturi laiko, negaliu jų suprasti. Visiems duotos tos pačios 24 valandos. Aš darau tiek, kiek spėju. Kai nieko nenoriu, atsijungiu kokiai parai, nieko nedarau, tik miegu.“
Momentų, kai nieko nesinorėjo, kai gyvenimas slydo iš po kojų, Gražinos gyvenime tikrai būta. „Gyvenimo universitetai, kol išmokau susidoroti su sunkumais, nebuvo lengvi“, – prisipažįsta. Pasak jos, sunki buvo ir vaikystė, ir jaunystė. Prie Lašašos, Davatkyno, Trakelio, piliakalnio papėdėje, gimusi ir užaugusi Gražina tik gamtoje ir rasdavo nusiraminimą.
Nelengva buvo ir vėliau. „Šeima, vaikai… Jeigu vienas tą vežimą tempi, patrūksti, – neslepia moteris. – Bet visada yra Aukščiausiojo valia, ji iš visko išgelbsti. Kai mane išgelbėjo, tai aš gyvenu ne 100, o kokiais 200 procentų.“
Gražina neslepia: „Buvo metas, kai nelabai norėjosi gyventi, maldavau Dievo, kad mane gelbėtų iš to pragaro.“ Pasak jos, buvo labai sunku priimti pašlijusius santykius su vyru, susitaikyti, atsitiesti, bet kai pasieki patį dugną, kai jau viskas vis tiek, tada pradedi ieškoti išeičių… Rašyti labai mėgstanti moteris ėmė fiksuoti visas savo nesėkmes. Bet vieną dieną persigalvojo ir užsivedė džiaugsmų sąsiuvinį. Tiesa, iš pradžių per dieną nesurasdavo jokio užrašyti verto džiaugsmo. Tada nusprendusi, kad galima džiaugtis bet kuo, pradėjo kabintis už visiškų smulkmenų. Štai tuomet tie įrašai ir pasipylė. Ir jų vis daugėjo. „Dar skaičiau knygą, kaip neigiamas mintis keisti teigiamomis, – prisimena Gražina. – Metus dirbau su savimi. Ir dabar kiekvieną dieną dirbu. Turiu pasidariusi ilgiausią sąrašą, ką reikia skaityti, ir kasdien skaitau. Pati save išlupau iš tos juodos depresijos. Nereikėjo jokių psichologų.“
Vis dėlto ne visi tokie stiprūs. Nejučiomis Gražina prasitaria apie keturias jos globojamas moteris. Vieną atvažiuojančią išmaudo, aprengia švariais darbužiais, paliktus išskalbia, pamaitina, dar į namus maisto įdeda. Kitai, gyvenančiai soduose, jos mėgstamos šaltienos išverda, nuneša, malkų paskaldo ar kitus darbus nudirbti padeda. Nuvažiavusi į Dambravą visada stengiasi aplankyti labai vargingai gyvenančią buvusią klasės draugę. Kai buvo patyrusi traumą, ir į perrišimus, ir pensijos atsiimti, ir į Išlaužą nuveždavo. Namų duris atveria, laiko negaili ir dar vienai gerai pažįstamai moteriai, psichikos sutrikimą turinčiai jos dukrai.
Kitiems, o pirmiausia sau pačiai visus įskaudinimus atleidžianti Gražina tikina: reikia gyventi čia ir dabar, pamiršti visus pragarus, apsidairyti aplink, ieškoti gėrio, grožio ir smulkmenose atrasti rojų.
Aldona Milieškienė