Iš plataus Lietuvos laisvės kovų pasakojimo

Neabejingi

1944–1953 m. Lietuvos istorijoje paženklinti skaudžiais praradimais, nuožmiomis kovomis ir asmenybėmis, kurios įėjo į Lietuvos istoriją. Kone kiekvienoje lietuvių šeimoje buvo tremtinių, politinių kalinių, Lietuvos partizanų, jų ryšininkų ir rėmėjų. Atgimimo metais pradėta rūpintis partizanų perlaidojimu, istorinės medžiagos rinkimu, muziejai ėmė rūpintis autentiškų daiktų kaupimu, atminties vietų ženklinimu. Tai daroma ir iki šiol. Tačiau dabar autentiškų pasakojimų ir artefaktų jau sunku surasti. Visgi vieną, 1945 m. menančią, vertybę pavyko surasti praėjusiais metais. Tai – durys, kurios liudija pirmąsias Šilavoto krašto partizanų kovas, pareikalavusias pačios brangiausios aukos – gyvybės. Šiuo metu rezistencijos ekspozicijoje „Laisvės kovos Šilavoto krašte“ veikia paroda „Durys“.

1945 m. sausio mėn. – vasario mėn. viduryje dabartinėse Prienų rajono ir Marijampolės savivaldybės teritorijose jau vyko Lietuvos partizanų susirėmimai su čia dislokuotais NKVD kareiviais ir stribais (rus. istrebitel – naikintojas). Kautynės vyko Daukšių apylinkėse, Ūdrijoje, Gudeliuose, Balbieriškyje. Vasario viduryje Juozo Senavaičio-Žaliavelnio įkurtas partizanų būrys taip pat planavo NKVD Šilavoto valsčiaus būstinės puolimą. Kaip rašo Vytautas Juodsnukis, Dūmiškių k. (dabar – Naujosios Ūtos sen. ) apylinkėse susirinko arti šimto Lietuvos partizanų, prisiekė ir naujai įstoję į partizanų gretas kovotojai, taip buvo ruoštasi sudrebinti vadinamą Šilavoto „mūriuką“. Ir jau vasario 22 d. gausios partizanų pajėgos, vadovaujamos ltn. Martyno Kuzmicko-Briedžio, apsupo Šilavotą nuo Ingavangio, Naujasodžio kaimų pusių. Judėdami Šilavoto link, Naujasodžio k. gyventojo Mieldažio sodyboje pastebėjo šviesą, nusprendė patikrinti, ar sodyboje nesilanko stribai. Užėjus į vidų, kiaurai duris skriejo kulka, pataikiusi tiesiai partizanui Vytautui Pranui Urbanavičiui-Judošiukui į galvą. Kilo susišaudymas, užsiliepsnojo Mieldažio kluonas. Tuo pat metu Šilavote jau vyko susirėmimas su NKVD kareiviais, į apsuptą Šilavoto „mūriuką“ skriejo kulkos, dužo stiklai, viduje parako ir betono dulkės dusino ten buvusius okupantus. Kelias valandas partizanai kovėsi, siekdami pralaužti raudonų plytų sienas ir sunaikinti priešą. Visgi rezultato pasiekti nepavyko. Negana to, šios kautynės pareikalavo trijų partizanų – Vytauto Prano Urbanavičiaus-Judošiuko, Juozo Liniausko-Mačio ir Jurgio Balkono-Lokio – gyvybių.
Norėtųsi plačiau pristatyti Vytautą Praną Urbanavičių-Judošiuką. Jis gimė 1923 m. Dūmiškių k., Šilavoto vlsč., Marijampolės aps., 1944 m. rugpjūčio mėn. įsijungė į partizaninę kovą. Tėvai Petras ir Ona – tvarkingi, darbštūs ūkininkai, Vytautas turėjo brolį partizaną Kazį Urbanavičių-Žaibą (1925-1951) ir seserį partizanų ryšininkę Antaniną Urbanavičiūtę-Navicienę (1927-2009). Svarbu ir tai, jog 1944 m. rugpjūčio pabaigoje Urbanavičių sodyboje buvo suorganizuotas vienas pirmųjų partizanų būrių, kuriam vadovavo Vincas Senavaitis-Žaliavelnis. Naujasodžio kaime, Mieldažio sodyboje, žuvusio V.P. Urbanavičiaus-Judošiuko kūną kovos draugai ir artimieji parvežė į Dūmiškių k., šeima sukalė karstus, palaidojo Prienų šilo pamiškėje, netoli namų. Iki pat Atgimimo metų artimieji saugojo kapo vietą nuo okupantų ir piktadarių, ir tik 1989 m. palaikai atkasti bei garbingai perlaidoti Seniavos (Kauno m.) kapinėse šeimos kape. Kartu iškasti ir partizano Juozo Liniausko-Mačio ir partizanų medicinos sesers Marijos Senavaitytės-Mirtos palaikai – abu perlaidoti artimųjų kapuose. V. P. Urbanavičiaus-Judošiuko dukterėčios Nijolės Žėglaitienės liudijimu, iškasant dėdės palaikus iš pirminės palaidojimo vietos, buvo aiškiai matyti kaukolės skilimas. 2024 m. N. Žėglaitienė ir partizanų istorijos tyrinėtoja Sigita Montvilaitė-Radanovich kreipėsi į Lietuvos gyventojų ir genocido tyrimų centrą dėl V. P. Urbanavičiui-Judošiukui Laisvės kovų dalyvių statuso pripažinimo, 2024 m. birželio 6 d. jam suteiktas Kario savanorio statusas (po mirties).
Lietuvos laisvės kovų istorijos tyrimai atskleidžia vis naujų faktų, autentiškų artefaktų atradimas papildo kovos prieš okupaciją paveikslą. Šiais neramiais laikas, kai per visą Lietuvą vilnija Lietuvos partizanams skirtų atminimo ženklų vandališko išniekinimo apraiškos, ne išimtis ir 2020 m. lapkričio mėnesio atvejis Prienų rajone, verta kalbėti apie Lietuvos Laisvės kovas per autentiškumo prizmę, prisimenant asmenybes bei pagarbiai pristatyti jas menančias vietas. Todėl labai smagu, jog paroda – „Durys“ išvydo dienos šviesą. Apie autentiškų durų atradimo istoriją, prie kurios teko prisiliesti ir šių eilučių autorei, ir 1945 m. vasario 22-osios kautynes papasakos ekspozicijos „Laisvės kovos Šilavoto krašte“ muziejininkė Danguolė Lincevičienė. Paroda veiks 2024 m. liepos 24 d. – 2024 m. rugpjūčio 31 d.

Viktorija Bielevičienė
Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Kultūros tyrimų valdybos vyresnioji kultūros paveldo specialistė

Naudota literatūra:
1. JUODSNUKIS, Vytautas. Suvalkijos partizanų takais. Kaunas: Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, 2000.
2. KAUNIETIS, Romas. Laisvės kovų priminimai. Vilnius: Margi raštai, 2010, d. 7, kn. 2.
3. Lietuvos gyventojų genocidas 1944-1947, Š-Ž. Vilnius: LGGRTC, 2005, t. 2, kn. 3.
4. Lietuvos gyventojų genocidas 1944-1947, K-S. Vilnius: LGGRTC, 2002, t. 2, kn. 2.
5. PEČIOKAITĖ-ADOMĖNIENĖ, Birutė. Paskutinieji. Kaunas: Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, 2000.
6. RAZMISLAVIČIENĖ, Anelė. Kokiom žolelėm jūs beišdygsit, vaikeliai mano…. Laisvės kovų įamžinimo vietų Prienų krašte katalogas. Prienai-Kaunas: Naujasis lankas, 2009, p. 76.