Gegužis kraštiečius vėl subūrė į Ingavangio bendruomenės centrą…

Ingavangio kaimo bendruomenės centras, įsikūręs daugiau nei prieš dvidešimt metų, yra viena iš ilgiausiai veikiančių bendruomenių Prienų rajone. Kaimas keičiasi, senbuviai išeina, apie juos ir bendruomenės įkūrėją Onutę Tamošiūnienę likęs šviesus atminimas, bet iš šios vietovės kilusieji saugo ir tęsia savo pirmtakų pradėtas tradicijas, su jomis supažindina ir savo vaikus. Kaip ir kasmet, šią gegužę trys dešimtys kraštiečių – vietinių gyventojų, čia gimusių, gyvenusių, dirbusių žmonių su šeimų nariais susibūrė buvusioje mokykloje, bendruomenės centro patalpose. Ši vieta turi ypatingą aurą, kuri traukia sugrįžti ir iš kitų miestų.
Daugelis šiame pastate mokėsi, jaunystės metais lankė šokių vakarus, todėl buvo miela vėl prisiminti tas dienas, susitikti pažįstamus žmones, pabūti savais tapusiuose namuose. Juk bendruomenės nariai įdėjo ir pastangų, ir lėšų, kad suremontuotų ir išlaikytų pastatą, kuriame kiekvienas palikęs po dalelę savo širdies.
– Būdami čia, pasijuntame jaunais ir laimingais, todėl miela sugrįžti. Kai savo bičiuliams papasakoju apie šią mūsų tradiciją, ir daug kas man pavydi, – susitikimo dalyviams prasitarė Janina Ruseckaitė- Ačienė.
– Ingavangiškių susitikimo nepraleido ir Vilniuje gyvenantis tautosakininkas, tekstologas, hum. m. dr. Konstantas Algirdas Aleksynas. Iš savo mamos jis yra užrašęs ir išleidęs šiame krašte dainuotų, žmonių išgyvenimus atspindinčių dainų rinkinį. Dirbdama mokykloje mielai jį naudojau, kad pailiustruočiau, ką žmonėms teko išgyventi sovietmečiu. Jis ir nemažai kitų kraštiečių yra prisidėję prie knygos „Mes iš Ingavangio“ išleidimo, ši knyga – tarsi mūsų bendruomenės vizitinė kortelė, ją vežame dovanų vykdami į svečius. Džiaugiuosi Danute Stravinskiene, kuri, Ingavangyje praleidusi vaikystę ir jaunystę, iki šiol į jį atvyksta, kad savo vaikams ir anūkams parodytų šio krašto grožį. Mūsų susibūrime nuolatinė viešnia Šilavoto seniūnė Neringa Pikčilingienė, jos ir seniūnaitės Aldonos Baniulienės rūpesčiu pastato aplinka yra tvarkoma. Vanda Slavėnienė prižiūri bendruomenės centro patalpas, kuria jose jaukumą, – pasakojo renginio organizatorė, Ingavangio bendruomenės centro pirmininkė Rasa Juocevičienė.
Jos teigimu, su šiuo kraštu sąsajų nenutraukė ir buvusi seniūnė Aušra Sarnickienė, tiesa, susirinkusieji ją galėjo išvysti meniškame amplua – ji suvaidino vieną iš pagrindinių vaidmenų parodytame Prienų KLC mėgėjų teatro „Langas“ spektaklyje „Meška“. Už šį nuotaikingą vaidinimą bendruomenės pirmininkė padėkojo režisierei Almai Vaikšnienei ir aktoriams.
Pasak R.Juocevičienės, kiekvienas ingavangiečių susitikimas būna praturtintas kultūrine programa, į kurią įsitraukia ir patys dalyviai. Šįkart buvo miela klausytis su močiute atvykusios Austėjos Stravinskaitės atliekamos dainelės „Mano močiutė turi smuikelį“.
Prie vaišių, skanaujant Irenos Radžiūnienės pagal Ingavangio krašto šeimininkių tradicijas suspaustą sūrį, mezgėsi pokalbiai, skambant akordeono muzikai, kraštiečiai sutartinai traukė savo jaunystės metų dainas.
– Taip karta iš kartos perduodamos vertybės, atsiranda žmonių bendrystė, nuoširdumas, kurių nenusipirksi už pinigus. Tradicijų tęstinumas labai svarbus šiandien, aplinkoje, kurioje kaimynas kaimyno nebepažįsta, tikimės, kad jas pavyks išsaugoti, – įsitikinusi bendruomenės pirmininkė. R.Juocevičienė džiaugėsi neblėstančiu bendruomenės narių noru bendrauti, jų entuziazmu rinktis Ingavangyje.
Ingavangiečiai puoselėja ir kitą prasmingą tradiciją: lapkričio 1-ąją aukojamos šv. Mišios už išėjusius kaimo gyventojus, bendruomenės narius, bendruomenės namuose už juos meldžiamasi. Jie susitinka ir Kalėdiniu laikotarpiu. Šiemet, kas norėjo ir galėjo prisijungti, drauge keliavo į Vilnių ir dalyvavo ekskursijoje LR Seime.
Dalė Lazauskienė
Organizatorių nuotraukos