Žygiavo Pakuonio krašto partizanų takais

Vykstant Prienų šventės maratonui, karštą gegužės 19 dienos popietę Pakuonio laisvalaikio salės kultūrinių renginių organizatorius Audrius Gelčys pakvietė į patriotinį-pažintinį žygį pėsčiomis Pakuonio krašto partizanų takais, kuris prasidėjo šv. Mišiomis už Lietuvos laisvės gynėjus Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčioje.
Pakuonio laisvalaikio salės kultūrinių renginių organizatorius Audrius Gelčys žygio dalyviams priminė NATO istoriją, papasakojo, kokiu tikslu ji buvo sukurta. Lietuva jau 20 metų yra visavertė NATO narė. Šis Aljansas kūrėsi tuo metu, kai Lietuvoje jau virė partizaninės kovos prieš sovietų okupaciją.
Žygio metu buvo padėti gėlių vainikai ir uždegtos žvakės prie kryžiaus Kazimierui Pypliui – Mažyčiui bei jo bendražygiams atminti, prie Kryžiaus ir paminklinio akmens partizanams atminti Pakuonio kapinėse. Pagerbtas 1995 m. iš Vangų miško užkasimo vietos perkeltų ir šioje vietoje palaidotų, 1947 m. rugsėjo 30 d. Prienų apskrities Pakuonio valsčiaus Vangų kaime žuvusių, Tauro apygardos Geležinio Vilko rinktinės 50-osios kuopos partizanų Jono Rušinsko-Beržo, Jono Žukausko-Broliuko ir Alfonso-Lapino, taip pat 1945–1953 m. žuvusių Pakuonio apylinkių laisvės kovotojų atminimas. 
Stabtelta prie paminklo partizanų Juodžių sodybos vietoje Kėbliškiuose. Buvusioje sodyboje gimė, augo ir gyveno Tauro apygardos Birutės rinktinės kuopos vadas Algirdas-Vermachtas, Merkio ir Geležinio Vilko rinktinės 4-osios kuopos vadas Vytautas-Šarūnas (abu žuvo 1947 m. liepos 17 d. Prienų apskrities Prienų valsčiaus Ašmintos kaime), partizanas Motiejus-Žentas (žuvo 1945 m. rugpjūčio mėn. Kauno aps. Pakuonio vls. Margininkų k.), Geležinio Vilko rinktinės Žiedo kuopos vadas Juozas-Ungurys (žuvo 1949 m. birželio 24 d. Kauno aps. Aukštosios Panemunės vls. Dubrovų k.), Geležinio Vilko rinktinės partizanas Albinas-Šturmas (žuvo 1950 m. sausio 19 d. Kauno aps. Aukštosios Panemunės vls. Rokelių k.), Žalgirio rinktinės Šturmo būrio vadas Jonas-Dėdė (žuvo 1950 m. sausio 20 d. Prienų aps. Pakuonio vls. Margininkų k.), taip pat jų tėvas, politinis kalinys Motiejus-Tėvas (mirė 1953 m. Lietuvoje) ir motina, partizanų ryšininkė Agota-Motina (mirė 1958 m. Lietuvoje) Juodžiai. Prisimindami juos nulenkėme galvas.
Prie akmens priešais buvusį Pakuonio stribyno pastatą, skirto Pakuonio krašto partizanams atminti, žygeiviai susipažino su aprašytomis šio pastato istorijomis.

„Atsidūręs lauke be sargybinių, pasijutau daug maloniau. Nuskubėjau į didžiuosius universiteto rūmus. Ten patyriau smulkmenas ir iš Pakuonio.
Tai buvo pirmieji partizanų pasireiškimai. Mobilizacijos dieną bolševikų daliniai prigaudė vyrų. Juos sugrūdo į Bajoraičio name įrengtą daboklę – bunkerį. Du vyrai, partizanų keliu pasiruošę žengti, – Tigras ir Šarūnas, – pasiryžo juos išlaisvinti. Kiekvienas, pasiėmęs granatų po dėžę ir po šautuvą, pavakare nuslinko į Pakuonį. Atsargiai, niekieno nepastebimi, jie prisėlino prie sargybinių būstinės. Numatę taikinius, jie atsisukinėjo granatų kotus. Po komandos pradėjo vieną po kitos taškyti į sargybinių postus ir į pačią būstinę. Per kelias minutes ir sargybiniai, ir kitos jų pamainos, nespėję net iššauti, buvo sulikviduoti. Abu kovotojai skubiai išlaužė daboklės duris ir visus ten esančius paleido. Akimirka visi pradingo savais keliais, palikdami prie daboklės durų granatų išartą žemę ir sargybinių apdraskytus lavonus.“ (Juozas Daumantas „Partizanai“)

„Jonas Gelčys-Perkūnas iš Kalvių-Pociūnų 1945 m. gegužės 25 d. Prienų šilo partizanų viršininkų susirinkime buvo paskirtas Geležinio Vilko pulko 8-os kuopos 2-o būrio vadu. Dar pirmojo Šilavoto puolimo metu sužeistas į petį ilgai gydėsi. Margininkų, Paverknių, Ingavangio, Budninkų ir daugelio kitų kautynių dalyvis, vos metus savo narsa ir organizaciniais sugebėjimais buvęs pavyzdžiu kovos draugams, Jonas Gelčys garbingai žuvo už Tėvynės laisvę.
Partizano Perkūno kūną okupantai parvežė į Pakuonį, čia tris dienas išlaikę, užkasė Bajoraičio sodybos patvoryje.“ (Vytautas Juodsnukis „Suvalkijos partizanai“).

„Patamulšio kaime sužinojo, kaip vyko sovietų aruodų nubuožinimas. 1947 m. vasario mėnuo buvo šaltas ir speiguotas. Sniego daug, dažnos pusnys maskuojančios pėdsakus. Gavę įsakymą, Merkio ir Šarūno kuopų vyrai išsiruošėme į Patamulšio dvare jau sustyguotą sovchozą – tarybinį ūkį. Užduotis tokia: atsargiai, be aukų iš savo pusės, nuginkluoti sargybinius, aktyvą, paimti ginklus, maisto produktų ir gyvulių. Dalis partizanų apsirengė rusiškomis uniformomis. Sumėtė pėdas, rogėmis iš trijų pusių apsupo tarybinį ūkį ir drąsiai įsiveržėme į dvaro rūmus. Prakalbinome rusiškai ir pareiškėme, kad darysime reviziją. Be šūvio nuginklavome sargybinius, pirmininką ir ūkvedį. Pasikvietę į talką darbininkus, įsakėme kinkyti arklius ir krauti į roges javus, nušautas kiaules. Buvo paimta ir keletas arklių ir karvių, kuriuos atidavėme geriems žmonėms.
Čia, žinoma, ne žygdarbis, bet gyvenimo sąlygos priversdavo kartais imtis ir šitokių priemonių savo egzistencijai palaikyti. Šiuo atveju papildėme ginklų atsargas ir pasiruošėme maisto žiemai.“ (Partizano Juozo Skaržinsko – Dramblio atsiminimai).

Po žygio Daukšiagirės dvaro kiemelyje vaišinomės kaimo turizmo sodybos ,,Šaltupis“ išvirta gardžia koše, dalinomės įspūdžiais, kiekvienam žygio dalyviui buvo įteiktos vardinės padėkos.
Padėkota Pakuonio parapijai, Daukšiagirės dvaro savininkams, Pakuonio seniūnijai ir Prienų rajono savivaldybės visuomenės sveikatos biurui už prisidėjimą organizuojant šventę.
Labai apmaudu, kad Kariuomenės su visuomene vienybės dieną žygyje nedalyvavo nei Prienų rajono šauliai, nei savanoriai.
Audriaus Gelčio tekstas ir nuotraukos