„… O šitam name Aš ir šiandien gyvenu…“

„… O šitam name
Aš ir šiandien gyvenu…“
(Vincas Mykolaitis Putinas)

Jau daugelį metų N. Ūtos „Vėtrungės“ mėgėjų teatras turi gražią tradiciją – sausio 6 dieną, per Tris karalius, susirinkti Pilotiškėse, Vinco Mykolaičio-Putino tėviškėje, paminėti rašytojo gimtadienio.
Ir praėjusį šeštadienį Mykolaičių trobos seklyčia vos talpino vietos žmones ir atvykusius iš Gudelių, Prienų bei kitų vietų rašytojo kūrybos gerbėjus. Dauguma jų čia buvę ne kartą ir ne du, ir ne viename renginyje, bet gimtadienio šventė – tai ypatinga proga pabūti erdvėje, kurioje, kaip sakė vienas iš aplankiusių Trijų karalių – Kasparas, gimė ir augo žmogaus sielos gelmių ir poezijos karalius. Ir ne tik pabūti, bet ir prisiminti praėjusių jubiliejinių metų renginius, pasidžiaugti tuo, kad Pilotiškes atranda vis daugiau žmonių. Muziejaus šeimininkės Julijos Mykolaitienės teigimu, pernai Pilotiškėse apsilankė rekordinis skaičius – 2844 svečiai, tarp jų – gausus būrys moksleivių. Julija pasidžiaugė ir tuo, kad čia vyksta integruotos pamokos. Ir ne tik literatūros, bet ant Aušrakalnio kalnelio – ir geografijos.
Tai, kad muziejus – gyvas, lankomas, džiugina ir N. Ūtos seniūną Algį Aliukevičių. Pasak Algio Aliukevičiaus, tai ypatinga erdvė, į kurią praėjusią vasarą persikėlusi seniūnijos vasaros šventė buvo pati gausiausia. Ji, beje, ne vienam šventės dalyviui padėjo dar giliau pažinti žymų kraštietį – literatūros klasiką, jo kūrybą, kai kuriems gal ir atrasti. O tai, Igliaukos ir Gudelių parapijų klebono Remigijaus Maceinos nuomone, labai svarbu, nes šiais, jautriais laikais sielos gelmės ieškome ir kūryboje, atsigręždami į kūrėjus.
– Todėl ir reikia važiuoti į jų tėviškes, muziejus, kitas kultūros šventoves. Tiesiog pasivaikščioti, parymoti, pamąstyti, pabūti su savimi. Padės. Todėl ir turime išsaugoti muziejus, rūpintis, kad į nežinią nebūtų nublokšta kultūra, kad neišmestume šių šventų dalykų, – kalbėjo kunigas Remigijus, perskaitęs Putino eilėraštį „Benamio daina“, virtusį daina. Ji kunigo Remigijaus atmintyje gyva dar nuo seminarijos laikų.
Įspūdingos praėjusių metų kelionės per Lietuvą su knyga „EMMI“ apie keturias Vinco Mykolaičio-Putino moteris: motiną, seserį, žmoną Emiliją ir kūrybos mūzą bei kūrybinio palikimo tvarkytoją Ireną.
…Šeštadienį „Vėtrungės“ teatras įkūnijo Tris karalius, atnešusius ypatingas dovanas, o taip pat parodė literatūrinę kompoziciją „Nuo tėviškės kalnelio“. Juk būtent čia prasidėjo kelias į „spindinčią viršūnę“, čia gimė vizija „Tarp dviejų pušų“, čia širdyje supulsavo noras drauge su Rūpintojėliu „prie lygaus kelio… parymoti“ ir, pasekus tėvo žvilgsnį, atsidusti.
Ramutė Šimukauskaitė

Rašytoja Aldona Ruseckaitė turi tradiciją savo knygų herojams parašyti laiškus. Savo pasikalbėjimu su Vincu Mykolaičiu-Putinu šeštadienį ji pasidalino ir su susirinkusiaisiais į rašytojo gimtadienio šventę Pilotiškėse:

Sėlinu patyliukais, kad neprižadinčiau, nežinau, kur ilsisi
Kaune, o gal Vilniuje, gal Kačerginėje, gal net palatoje –
tiek negalavimų… Nenorėčiau prikelti, jeigu ilsisi, jei užmigo
ir kas aš esu, kad drįsčiau… Bet vis tik drąsiai – pasakytų supykęs
nepiktas šypsotųsi – aš nežinau, bet vargu, ar drįsčiau prieiti
užkalbinti klausti apie vaikystę tėviškę apie kūrybą
pasirinkimą apie meilę ir laisvę, kurios neturėjai turėjai,
nedrįsčiau, nes ir kiti žiūrėdavo, kaip
tolsti Vilniaus senamiesčio gatvėmis galvą nuleidęs,
tarsi nebe čia, ne šioje marmalynėje, o kažkur jau aukštai jau giliai
ir kas gi prieitų kaip sveikintųsi ką pasakytų…

Drąsiau būtų Pilotiškėse ant Aušrakalnio su čiobreliais –
Gal tavęs ten nėra,
bet iš tikro esi, į medžius ten sutūpusios dvasios, tavoji
prie motinos gal senoj obely. Tas vakaras kaip krištolas,
o tolyje varpai, tokį, motule, vakarą ir tu mane supai…
Ten drįsčiau daugiau tau pasakyti: kad
niekas nepasikeitę, dunkso kalnelis ir keliukas ir svirnas
ir stuba ir langai. Ir kitos kartos čia vaikšto –
tebesitęsia giminės grandinė…
Jaunystės dienų atminimuos/ Aš noriu pabūti vakariu svečiu…

Tad nėra jau ko ir liūdėti – išsipildė viskas kas lemta nelemta
Juk kitaip niekada ir nebūna…