„Gandrai lizdus suka šalia gerų žmonių“…

Balbieriškio kraštas turtingas gamtovaizdžiu, kurį sukuria ir Nemuno kilpa, ir Ringis, vis kalbinantis Peršėkę, ir tolumoje nuo vėjų užstojanti Balbieršgirė, Vidupio upelis, vingiuojantis iš vienos pusės pro Sūkurius, iš kitos – pro Mackius. O dar Meilės, Alyvų ir Bučinių kalneliai šalia Dvaro parko… Balbieriškio seniūnija turtinga ir kaimais. Juose gyvena labai geri žmonės, išsaugoję pamatines vertybes…

Albinutė Lagunavičienė džiaugiasi gerais kaimynais ir vaikystės drauge Onute iš Sūkurių…

Lankausi Mackiuose, kaime, kuriame labai daug gandrų, lizdus susukusių prie beveik kas antros trobos. Eidama pirmą kartą Tyliąja gatve suskaičiavau jų apie dešimt. Įspūdis dar neregėtas. Užsuku pas pirmąją gyventoją, kurios namus saugo gandrai, Albinutę Lagunavičienę. Moteris laukia veterinarijos gydytojo, mat kažko negaluoja paršelis, todėl ir randu ją kieme. Kviečia į vidų. Užklausta apie gandrus ji santūriai šypsosi, sako, kad gandrai lizdus suka šalia gerų žmonių, ir dar patikina, kad visi Mackių žmonės geri.

Saliutė Mažeikaitė pataria dirbt, krutėt, judėt ir nebėdavot…

„Net negalvojau, kad tep greit ateis toji senatvė“, – tarmiškai šneka išmintinga ir daug gyvenimo „skonių“ ragavusi Albinutė, gimusi 1937 metais Mackiuose. Rodo nuotrauką, kurioje tėviškės vietą vadinamuose Kalnuose žymi ant kalnelio išlikęs kriaušės medis. Moteris jau 20 metų našlė. Dukros gyvena Alytuje ir Marijampolėje, sūnus – Vilniuje. Albina vaikams nušeria dar ir paršiukų, laiko vištų, draugauja su dviem šuniukais ir trimis katėmis. „Visko pasisodinus darže, ir bulvių, – sako ji. – Pati apsišienaunu su dalgute. Pati visur ir viską apsižiūriu, kiek leidžia Dievulis ir sveikata“. Džiaugiasi, kad sėdusi ant dviračio nuvažiuoja į Balbieriškį: pas savus… į kapines, į parduotuvę, bažnyčią. „Dievo duota, kad dar pati pavaikščioju, o draugės jau stačios karvukes melžia“, – dėkoja moteris Dievui, kad ją saugo. Aprodo darželį, vėjo malūnėlį, atsineštą dar iš tėviškės, ypač daug gražiausių mažų ir didesnių akmenukų. „Myliu akmenis. Oi kiek aš jų kišenėse iš laukų prisinešiau“, – sako. Žvelgdama į Balbieršgirę džiaugiasi jos turtais: „Už dviratuko ir į mišką: grybaut, uogaut, ypač aviečiaut patinka“. Moteris skaito „Šeimininkę“ ir „Ji“ žurnalus dar be akinių, sako ten randanti labai įdomių receptų. Nors ir pati kepa bandas, kugelį, iš mėsos – zrazų pasigamina. Į akis krinta gražus suolelis prie pečiaus. Mackiuose jis vadinamas mašinsuoliu, o po juo dar yra ir popečkė. „Taip ir eina tas laikas…“ – susimąsto. Albina pasidžiaugia kaimynais Mieliauskais ir Artūru Paradausku su šeimyna, kurią taip pat globoja tie patys gandrai, lizdą susukę stulpe ant „rubežiaus“ tarp Albinutės ir jų. „Savas tep greit neateis kap kaimynas – ir bėdoj, ir džiaugsme pirmas“, – patikina. Albina sako, kad kaimas tuštėja, nors dar daug kur matyti triūsiančių žmonių, pagrindiniu keliu vis pralekia mašinos. „Kadaise, kap reikėdavo in Kauną važiuot, tai ant vienos kojos stovėdami autobuse važiavom, o dabar ir atsigult gali. Ale kad ir mašinų visi daug turi – kiek šeimynoj žmonių, tiek ir jų“. Gyvenimas Albinutės nelepino: 40 metų ji melžė karves: 15 metų rankomis, likusius – aparatais. „Skubydavom. Valgymas – ne galvoj. Tik darbas. Trejų metukų dvynukus palieku miegančius ir dar neprašvitus lekiu į fermą, – pasakoja, kad tuo metu, nors ir sunkiai dirbo, bet buvo labai gerbiamos. – Vos ne pusę kilometro durpes paklodam reikėjo atsinešt, o Raškinėj, būdavo, vieną maišą ant pečių užsimeti, po kibirą ant vienos ir ant kitos rankos, kad tik greičiau pašert ir pamelžt. Namie vaikai ir darbai dar laukdavo. O pareit – labai purvynas. Nešdavomės lazdas, o takučius pačios pasidarydavome“. Mena moteris ir kaip jaunystėje, kai dar nebuvo ištekėjusi, šoko tautinių šokių ansamblyje. Ir visi mini dar nuo vaikystės pačią geriausią draugę Onutę Juodžiukynienę iš Sūkurių: „Ji man visą laiką visa paguoda“. Nors aš nemačiusi, bet paantrinu, kad kalbinau jos Onutę ir kad labai retai šiais skubėjimo laikais gali laidiniu telefonu išgirsti tokį gerą ir ypač nuoširdų balsą. Tegu saugo Dievas šias vaikystės drauges!

Albinutė išlydi iki kelio. Ir po šio susitikimo sieloj pasilieka taip gera… Nustebina ir linksmas jos kaimynas Artūras, nors ir skubėdamas stabteli minutei kitai pabendrauti.

Kita kaimynė, Saliutė, kiek toliau – tik per lauką, šalia to paties kelio, pilno gandralizdžių. Guviai ji pasitinka ant takučio ir pasiguodžia, kad po gaisro reikia atstatyti tvartą. Sudegė ir malūnas. Ugnis negailestinga… Gerai, kad spėjo išvesti karvę, o dvi kiaules teko papjauti. „Na ja, aš drūčiausia kaime“, – šypsosi visų Saliute šaukiama Salomėja Mažeikaitė, 1929- ųjų metų gimimo. Ir vis pakartoja savo priežodį: „na ja“. „Na ja, taip gandrai myli mūsų kaimą, kad lizdų trūksta“, – sako. Čia, kur gyvena, jos tėviškės kraštas, tik tėvų namai kiek toliau į paupį stovėję. Jono ir Onos Mažeikų šeimoje augo 11 vaikų. Iš keturių brolių Saliutė jau neturi nė vieno, o septynios seserys dar džiaugiasi viena kita. „Aš septinta, vyriausia, kap mama joms, – pasakoja. – Kai augom, kiti vaikai ėjo tarnaut pas žmones, o aš buvau tėvų pirma ranka“. Vėliau ir Salomėja dirbo fermoj, melžė karves. „Visos seserys buvo audėjos, ir sau, ir kitiems priaudėm divonų, – prisimena mėgiamą darbą. – Visą gyvenimą dirbau ir dirbau“. Saliutė ir dabar laiko karvę, spaudžia sūrius, muša sviestą. Ir žino visas vietas Balbieršgirėj, kur auga grybai. Paklausta, ar geria kokių vaistų, ji net nustemba: „Kartą pajaučiau, kad keistai galvą skauda, pamatavo kaimynė spaudimą, sako per žemas, tai kavos išgėriau, ir sveika. Mėta, melisa, kava ir juoda arbata – mano vaistai“. Sako, kad ir pievukę pati dar nusišienauja dalgute: „Ačiū Dievui, drūta, sveika ir krutu, ir dar pajėgiu“. Ir visiems Saliutė duoda patarimą: „Reikia dirbt, krutėt, judėt, kad tik blogiau nebūtų. Tik nereikia skųstis: pavalgę, apsirengę, gražiausiom mašinom važiuojat. Nėra ko bėdavot“.

Vienas kitu ir gyvenimu džiaugiasi: Janina ir Antanas Juočiai, jų proanūkiai Matas ir Rokas (sėdi), dukra Lina ir žentas Stasys.

Ir vėl išeinu į kelią, vedantį per Mackius Sūkurių link. Ir vėl mane lydi gandrų kalenimas… Užsuku į sodybą, kurios kiemas pilnas balandžių. O jie, pasirodo, dviejų šeimininkų, gražiai sugyvenančių po vienu stogu. Iš Ringėnų kaimo čia atsikėlę prieš 30 metų gyvena Janina ir Antanas Juočiai, jų dukra Lina ir žentas Stasys Šakočiai. Stasio tėviškė netoli – Kieliškio kaime. Tad tik Peršėkę perbrendi, ir pas Liną – juokauja. Kitoj pusėj kelio, priešais tėvų ir senelių namus, gyvena Linos ir Stasio sūnus Rimantas su šeima. Kita dukra Reda – Sūkurių kaime, tik viena Ramunė kiek toliau – Alytuj. Seneliui Stasiui ir proseneliui Antanui balandžius ir visą ūkį prižiūrėti padeda anūkai Matas ir Rokas, kiti du – dar neatvykę. „Balandžiai – mūsų pomėgis. Meilę jiems ir uošvis, ir aš paveldėjom iš savo tėvų. Balandžių turim įvairių: dekoratyvinių, povinių, vasakrilų, husarų, vasarabų, pašto, – pasakoja Stasys. – Pašto balandžiai, nuskridę net ir už kelių šimtų kilometrų, suranda kelią sugrįžti į savo karvelinę. Pas mus parskrido iš Alytaus rajono“. Linos abu tėvukai dirbo gyvulininkystėje, tėvukas 10 metų – traktorininku. Ūkį iš jų perėmė dukra. Iš pradžių buvo 7 melžiamos karvės ir daug prieauglio, tačiau… Kartais pats gyvenimas pakoreguoja darbus. Stasiui likimas „pokštą“ iškrėtė šalia namų: į jo mašiną iš priekio trenkėsi kita. Teko ilgai gydytis. Šiuo metu Stasys dirba operatoriumi UAB „Ekomiktra“ Juragiuose. O jo Liną užklupo netikėta liga… „Neslėpiau ir neslepiu, kad buvo

Matas ir Rokas visai gerai jaučiasi ir ant arklio.

onkologinis susirgimas. Ir patariu visoms moterims netylėti, neužsisklęsti savyje ir nenuleisti rankų susidūrus su sunkumais“, – mielai ir atvirai pasakoja Lina. Ji vadovauja Balbieriškio neįgaliųjų padaliniui, kurio žmonės aktyviai ir noriai visur dalyvauja, nes tiki, kad būry draugų ir bėdos pasimiršta. Lina ruošia savo patiekalą – „vasaros maltinius“ – ir pasakoja apie rankdarbius, kuriuos labai mėgsta daryti. Kol troškinasi maltiniai, ji rodo įvairiai dekoruotus butelius, papuošalus iš karoliukų. Lina – lengvų moteriškų drabužių siuvėja. Ir megzti sako nuo šeštos klasės pradėjusi. Įdomūs jos nerti ir megzti darbai, ypač skrybėlės… O jos anūkai jau kviečia apžiūrėti balandžių. Prie mūsų prisijungia ir Lina su Stasiu. Visi einam į ganyklą, kur ganosi mėsinės mišrūnės karvės ir su jomis gražiai draugauja sartas arklys. Einant Stasys prasitaria, kad turėdamas laisvo laiko lekia į žvejybą. Didžiausias laimikis – 10 kg lydeka. Lina rodo sodelyje avilius. Jos senelis Juozas Juočys mylėjo bites, ir tėvukas laiko tiek, kad medaus visai šeimynai užtektų. Sugrįžus namo, Lina greit skuba ruošti vaišių stalo, Stasys neša savo išrūkytą žuvį, Lina – „vasaros maltinius“. Jiems talkina ir mano draugu spėjęs tapti Matas. Išduoda paslaptį, kad senelis Stasys ir armonika groja. Tačiau šįkart jis skuba į darbą, kviečia į Mackius kitą kartą ir pažada pagroti. O gandrai vis suka ir suka ratus apie sodybą…

Į Prienus autobusas nuo Mackių rieda per Sūkurius, Žiūronis, Žagarius. Įdomu pirmą kartą stebėti pro langą šių kaimų vaizdus, plaukiančių javų platybes. O mintyse vis kirba klausimas: „Kaip gandrai jaučia, kad šiuose kaimuose gyvena labai geri žmonės?“…