Ketvirtis amžiaus šokio sūkury: „kolektyvas nejaunas, bet pasiutiškai vajaunas…“

Gruodžio 2 dieną Prienų kultūros ir laisvalaikio centro senjorų liaudiškų šokių kolektyvas „Vajaunas“ su bičiuliais ir bendraminčiais, sukviestais į tradicinį konkursinį festivalį „Revuona“, paminėjo kolektyvo 25-erių metų veiklos jubiliejų, sulaukė daugybės aplodismentų, sveikinimų ir padėkos žodžių. Kolektyvą subūrė ir iki šiol jam vadovauja choreografė Ligita GEDIMINIENĖ. Jos ir paprašiau prisiminti šokių kolektyvo „Vajaunas“ susikūrimo aplinkybes, įvertinti kūrybinę veiklą, pasidalinti ateities planais.

OLYMPUS DIGITAL CAMERA

– Ar 1998 metais, burdama senjorus į kolektyvą, galėjote tikėtis, kad kasdienių repeticijų, koncertinių programų, dainų švenčių, konkursų, bendro laisvalaikio akimirkos virs ilga, prasminga kolektyvo istorija, kurioje itin svarbios tradicijos ir jų tęstinumas?
– Prienų kultūros ir laisvalaikio centre choreografe dirbu nuo 1988 metų, 10 metų vadovavau vaikų, jaunių ir jaunuolių liaudiškų šokių kolektyvams, subūriau ir šokėjų prie pučiamųjų orkestro grupę, bet visą laiką svajojau apie suaugusiųjų liaudiškų šokių kolektyvą. Kartą pakalbinau Prienų krašto muziejininkes Anelę ir Ireną, nusprendėme, jog Prienams reikia senjorų liaudiškų šokių kolektyvo. Šiai minčiai pritarė ir tuometinis Prienų kultūros centro direktorius Raimundas Markūnas. 1998 m. rugsėjo viduryje prasidėjo repeticijos – choreografijos salėje sukosi keturios poros, o lapkričio 25 d. pirmajame koncerte jau penkios poros šoko du šokius. Kaip liaudis sako: „gera pradžia – pusė darbo“, po pirmo koncerto išgirdome daug gerų atsiliepimų, kurie paskatino žengti pirmyn. Po pusmečio turėjome pilną sąstatą, t.y. aštuonias poras. Neapsiribojome koncertais savo rajone, pradėjome koncertinį turą po Lietuvą, o kad būtų smagiau šokti, prisijungti pasiūlėme Kultūros centro liaudiškai kapelai, vadovaujamai Rimanto Šiugždinio. Dar po pusmečio prie kolektyvo prisijungė ir Kultūros centro folkloro kolektyvas, vadovaujamas Dalės Zagurskienės, tapome 37 atlikėjų ansamblis.
– Kokiais kolektyvo pasiekimais didžiuojatės? Dėl ko jums pačiai „Vajaunas“ yra brangus?
– Apžvelgiant kelią, kuriuo kolektyvas ėjo iki šios dienos, reikia paminėti nuolatines repeticijas, dažnas koncertines išvykas, dalyvavimą Dainų šventėse, neišsenkamą norą siekti kuo geresnių rezultatų, neblėstantį pareigos ir atsakomybės jausmą, troškimą bendrauti ir puikiai atrodyti bei nuolat puoselėti prieš 25 metus uždegtą kolektyvo židinio ugnelę.
Planų atsirado labai daug, pirmiausia turėjome parengti programą respublikiniam suaugusiųjų liaudiškų šokių konkursui „Pora už poros“, kad galėtume pretenduoti į Lietuvos dainų šventę. Nuo pat pirmojo konkurso mus lydėjo sėkmė – patekome į respublikinį ratą, po metų sėkmingai praėjome ir atranką į Lietuvos dainų šventę. 2003 m. kolektyvui buvo suteikta II mėgėjų meno kolektyvų kategorija.
Nuo kolektyvo susibūrimo pradžios kolektyvas dalyvavo visose Lietuvos dainų šventėse, jų buvo septynios (skaičiuojant su mažosiomis Dainų šventėmis). Nepraleidome nė vieno respublikinio suaugusiųjų liaudiškų šokių grupių konkurso „Pora už poros“, kuris yra svarbiausias siekiant gauti ar pasiaukštinti kolektyvo kategoriją, taip pat ir pretenduojant į aukščiausią mėgėjų meno kolektyvų apdovanojimą „Aukso paukštė“. 2017 m. kolektyvui suteikta I mėgėjų meno kolektyvų kategorija.
Visuomet kolektyvo narius mokiau to, ką sugebu geriausiai, ir mokiausi iš jų to, ką jie turi vertingiausio – gyvenimiškos patirties. Visais džiaugiuosi ir branginu savo kolektyvą! Esu dėkinga jiems už buvimą kartu.
– Kolektyvo pavadinimas yra labai įpareigojantis, užkeliantis kartelę. O šokėjai yra žmonės, kuriems ir skauda, ir liūdna…
– Iš tiesų, daug pastangų reikėjo įdėti, kad šokėjai pajustų kolektyvo dvasią, išmoktų choreografinio meno. Tik nuolatinis darbas, repeticijos ir dalyvavimas įvairiuose konkursuose, festivaliuose bei Dainų šventėse padėjo kolektyvui tobulėti. Nepraėjus nė metams nuo veiklos pradžios, Prienų kultūros centro direktorius Raimundas Markūnas kolektyvą „pakrikštijo“ vardu „Vajaunas“. Į dažną klausimą, kodėl vajaunas, juk tai žemaitiškas žodis, atsakome – todėl, kad krikštatėvis tikras žemaitis. Vajauniškiai labai draugiški, jaučiame vienas kito petį ir skausme, ir džiaugsme, ir kai užklumpa liūdesys… Susikūrėme kolektyvo kredo: „Kolektyvas mūs nejaunas, bet pasiutiškai vajaunas (kitaip – karingas, veržlus), kurį turime pateisinti, todėl ir žygiuojame pirmyn visi kartu, koja kojon, kaip kareiviai…
– Daug laiko praleidžiate kartu, ar būtų teisinga kolektyvą vadinti darnia šeima, kurios nariai rūpinasi vieni kitais, kartu švenčia asmenines šventes, leidžia laisvalaikį?
– Tikrai taip, esame kaip viena šeima, aš į šokėjus labai dažnai kreipiuosi žodeliu „vaikai“, o, gavę pastabą, jie man atsako – „taip mama išmokė“. Kaip ir visi kolektyvai, puoselėjame gilias savo kolektyvo tradicijas, švenčiame asmenines ir kalendorines šventes, retkarčiais ir į bažnytėlę nueiname sukalbėti maldą už išėjusiuosius ir gyvuosius…
Nuo 2003 m. kolektyvo iniciatyva rengiame respublikinį senjorų liaudiškų šokių kolektyvų konkursinį festivalį „Revuona“, kurio pereinamasis prizas „Verpstė“ sėkmingai keliauja po Lietuvą jau 17 metų. „Vajauno“ šokėjai verti pagarbos ne tik dėl noro kartu prasmingai leisti laisvalaikį, juos vienija pomėgis muzikai, šokiui, lietuviškoms tradicijoms.
– Ko gero, netgi ir išėję nariai išlieka kolektyvo dalimi. Galbūt esate suskaičiavusi, kiek žmonių per 25 metus jį lankė, kiek senbuvių šoka iki šiol?
– Per 25-erius metus kolektyve šoko per 50 žmonių, labai gaila, bet 12 jų iš kolektyvo išėjo ne savo noru, ilsisi Amžinybėje… Dažnai juos prisimename, jie taip pat labai daug prisidėjo prie kolektyvo sėkmės ir laimėjimų… Yra žmonių, pasitraukusių į užtarnautą poilsį ar išvykusių iš Prienų, bet jie visada su mumis – stebi mus neakivaizdžiai, džiaugiasi mūsų pasiekimais ir laimėjimais – AČIŪ ir jiems. Šiuo metu kolektyve turime du veteranus – tai Birutė ir Virgilijus, kurie šoka visus 25-erius metus. Turime ir daugiau senbuvių, šokančių ilgiau nei 12 metų – tai Danutė, Laima, Danė, Birutė, Bronė, Mykolas ir Albinas, šiek tiek vėliau prisijungė, bet jau seniai pasivijo senbuvius Daina, Laima, Jurgis ir Arvydas, turime du šaunius naujokus Leonardą ir Audrių, kurie po mėnesio kartu su mumis jau koncertavo LRT laidoje „Duokim garo“! Žodžiu visi kartu esame tikrai šauni komanda!
Kartais susėdame pakalbėti iš širdies, šokėjai džiaugiasi, kad gali artimai prisiliesti prie tautinio meno ištakų, dalyvauti jį puoselėjant ir saugant, jaučia beribį dvasinį pasitenkinimą kiekvienos koncertinės išvykos metu, kūrybos ir bendravimo pilnatvę kasdienybėje.
– Koks jūsų repertuaras, kaip dažnai parengiate naujas koncertines programas, patys statote naujus šokius? Kas padeda kurti tautinius, Sūduvos regiono tradicijas atspindinčius kostiumus?
– Repertuaras labai įvairus, savo kraitėje turime daugybę lietuvių liaudies sceninių bei folklorinių šokių, juos šokame pagal šventės turinį, koncertuose šokame šokius, kuriuos labiau mėgsta žiūrovai, konkursuose atliekame konkursinius šokius, Lietuvos dainų šventei ruošiame naujus šokius pagal Šokių dienos meno vadovo ir baletmeisterių parengtą šventės programą. Turime ir nedidelę retro programą, kurią atliekame romansiniuose renginiuose. Du šokius turime ir „savo“, taip sakome tuomet, kai šokius sukuria kolektyvo vadovas, tai – „Folklorinių šokių siuita“ ir „Žemalės polka“.
Autentiškus Sūduvos regiono kostiumus kolektyvo 10-mečio proga mums dovanojo Prienų rajono savivaldybė, Lietuvos nacionalinis kultūros centras bei Prienų kultūros centras – tai buvo pati brangiausia dovana mūsų kolektyvui, iki šiol didžiuojamės juos vilkėdami. 2017 m. tapome Lietuvių tautinio kostiumo konkurso „Išausta tapatybė“ Sūduvos regiono nugalėtojais, buvome pakviesti dalyvauti nacionaliniame ture. Laikas bėga, kostiumai dėvisi, artėjant šimtmečio Dainų šventei, žadame atsinaujinti savo tautinius kostiumus, už tai esame dėkingi Prienų kultūros ir laisvalaikio centro direktorei Virginijai Naudžiūtei.
– Kolektyvas ne kartą yra tapęs įvairių konkursų, „Pora už poros“ laureatais, parsiskraidinote ir reikšmingą apdovanojimą –„Aukso paukštę“. Ar dar yra ko siekti?
– Vajauniškiai labai džiaugiasi 2017 m. pasiekimais – respublikiniame suaugusiųjų liaudiškų šokių konkurse „Pora už poros 2017“ iškovotu laureato vardu, dar labiau – 2018 m. į kolektyvo lizdą nutūpusia ir paženklinusia nuopelnus „Aukso paukšte“. „Aukso paukštė“ – apdovanojimas, kuriuo Lietuvos nacionalinis kultūros centras kiekvieną pavasarį įvertina geriausius metų kolektyvus ir jų vadovus už reikšmingą ir aktyvią meninę veiklą, naujas programas, laimėtas prizines vietas.
Senjorams šokis yra tarsi jaunystės eliksyras, juk atsineštas iš praeities jis praturtina mūsų širdis, vis trokštančias ko nors artimo, gražaus ir savito. Turime perduoti jaunajai kartai senąsias tradicijas – toks mūsų tikslas.
Su šokėjais juokaujame, kad 25 metų darbo stažas dar neįpareigoja „išeiti į pensiją“, todėl labai laukiame šimtmetį mininčios dainų šventės „Kad giria žaliuotų“ ir tikimės dalyvauti joje. Stengsimės ir toliau šimtu procentų pateisinti „Vajauno“ vardą ir savo koncertais džiuginti jus visus.
– Dėkoju už pokalbį, tegul jūsų siekiai ir svajonės išsipildo!
Dalė Lazauskienė