Kam priklauso tvarkyti veikiančias ir neveikiančias kapines?

Kai ilgametis Birštono girininkas a.a. Arvydas Vilkaitis išėjo į pensiją, į sujungtą Birštono ir Alksniakiemio (sovietmečio laikų samprata) gana didelę girininkiją 1992 metais buvau paskirta aš. Greitai susipažinau su valdomis.
Tiksliai neprisimenu, gal 1993 m. į mane kreipėsi prie Verknės ir Nemuno santakos esančių Gudakalnio kapinaičių artimiausias kaimynas a.a. Klimas su prašymu susirūpinti istorinėmis kapinaitėmis. Anot jo, Birštono apylinkės pirmininkė, kad ir daug kartų prašoma, nieko nedarė. Tuomet Birštono seniūnija priklausė Prienų rajonui. Aš, pirmą kartą pamačiusi miško kapinaites be tvoros, pašiurpau. Veikiančios kapinaitės buvo paliktos žvėrių globai. Kiek vėliau su Birštono klebonu Jonu Dalinevičiumi nuvažiavome apžiūrėti kapinaičių. Nežinau, kaip yra dabar, bet tuo laiku, anot Klimo, jos priklausė Jiezno parapijai. Nepaisant to, padedant Birštono parapijos klebonui, Prienų kultūros skyriaus darbuotojams, miškininkams ir vietiniams gyventojams organizavome didelę talką ir aptvėrėme kapinaites medine tvora. Medieną parūpino Klimas ir miškininkai.
Mediniai stulpeliai smėlėtoje žemėje ilgai nelaikė ir tvora pradėjo kraipytis. Kai Birštono seniūnija buvo prijungta prie Birštono savivaldybės, aš Miesto tvarkymo tarnybos prašiau susirūpinti krypstančiais stulpeliais, kad tvora neatsigultų ant žemės. Nuspręsta stulpelių nerestauruoti, o kapinaites aptverti naujai, panaudojant metalinius stulpelius.
2002 metais Birštone vyko respublikinė Sveikuolių sąjungos stovykla, kurioje ir šilagėliečiai aktyviai dalyvavo. Organizavome įvairius renginius ir talkas. Vieną dieną didelė grupė sveikuolių pasuko į Nemuno ir Verknės santaką. Vieni tvarkė Paverknių piliakalnį, kiti Gudakalnio kapinaites.
Apie šių kapinaičių istoriją trumpai yra parašęs Jonas Raiskas straipsnyje „Ožkų pečius“ ir senosios Gudakalnio kapinaitės“ („Gyvenimas“ 2006 06 10). Cituoju ištrauką iš straipsnio „…kitapus Ožkų pečiaus nuo seno iki šių dienų – Klimų šeimos įleistos šaknys ir Gudakalnio senosiose kapinėse atgulę amžino poilsio Klimų senoliai. Ši vietovė žavi ne tik nepakartojama gamta, bet ir paslaptinga savo praeitimi. Gudakalnio senosiose kapinėse žmones laidojo nuo seno iš aplinkinių kaimų: Medeikonių, Paverknių, Voseliūnų, Būdų, Žideikonių. Ona Valatkaitė prisimena, kad Jonas Kaluževičius jai pasakojęs, jog pats kapinių pavadinimas atsirado palaidojus kalnelyje sielininką gudą. Taip ir prigijo šiai vietovei Gudakalnio pavadinimas, išlikęs iki mūsų dienų. Nemažai pasakojimų girdėta, daug kasinėta Lietuvoje ieškant Napoleono lobių… Viena iš tokių vietų – senosios Gudakalnio kapinės, nes čia palaidoti 1812 metais sušalę prancūzų kareiviai. Iki šiolei sklando legendos, kad čia užkasta ir paslėpta dėžė su aukso monetomis. Antanina Klimaitė-Šestilienė, prisimindama jaunystės laikus, pasakojo, kad šiose kapinėse darbavosi archeologai ir ji pati mačiusi iškastus plačius blizgančius diržus. Tiksli pirmų laidojimų data šiose kapinėse neužfiksuota, bet atgulusių amžinojo poilsio daug, tik gaila, kad kapeliai per laiką sunykę. (…) Pokario laiku šiose kapinėse buvo laidojami partizanai. Atėję aplankyti artimųjų kapų, žmonės ir po nakties aptikdavo naujus, tyliai supiltus kapų kauburėlius“, – rašoma straipsnyje.
Jau antrą dešimtmetį Birštono „Bočiai“ du kartus per metus tvarko Gudakalnio ir Panemunio kapinaites. Manau, kad iš gausių ir prasmingų jų renginių šios talkos yra pačios svarbiausios. Kol buvau nesusilaužiusi kojos ir aš jose dalyvaudavau ir žinau, kaip sunku, dažniausiai pažliugusia, molėta nuokalne įveikti atkarpą iki Gudakalnio.
Esu atitolusi nuo dabartinių įstatymų, bet tikiu, kad tvarkyti veikiančias ir neveikiančias kapines priklauso savivaldybėms. Birštono seniūnija kasmet turėtų kapinaitėse nupjauti krūmų atžalas ir avietynus, o įrengti nors turėklus į Gudakalnį, manau, kad geranoriškai galėtų Birštono miesto tvarkymo tarnyba. Iki šiol prisimenu ir mintyse dėkoju šios tarnybos direktoriui Algirdui Kederiui už puikiai sutvarkytą tvorelę apie Paverknių kaimo istorinį kryžių.
Tik įsikūrusi Matiešionių kaimo bendruomenė kruopščiai tvarkė Naudžiūnų ir Žemaitkiemio neveikiančias kapinaites. Nežinau, kokia padėtis ten šiandien, bet seniūnija ir jas privalo prižiūrėti.
Kol buvo gyvas Lietuvai pagražinti draugijos Birštono skyrius ir jam vadovavo a.a. A.J.Vilkas ir gražintojai organizuodavo nemažai talkų. Dabar apie gražintojus nieko negirdėti. Prisimenu, kad anksčiau dabartinė pirmininkė Audronė Daubarienė ne kartą lankėsi ir rūpinosi Naudžiūnų ir Žemaitkiemio kapinaitėmis.
Teresė Murauskaitė