Ar išliks Žvėrinčiuje eglės?

Dėl kojos traumos negaliu pasivaikščioti po Žvėrinčių. Nenorėdama prarasti ryšio su miškais ir miškininkais, prenumeruoju ir atidžiai skaitau Miškininkų sąjungos leidžiamą žurnalą „Mūsų girios“.
Sunerimau šių metų liepos numeryje perskaičiusi Kęstučio Grigaliūno straipsnį apie valstybinių miškų 2023 metų pirmo pusmečio sanitarinę būklę.
„Valstybinės miškų tarnybos Miško sanitarinės apsaugos skyriaus specialistų vykdoma žievgraužio tipografo populiacijos stebėsena rodo, kad pirmos generacijos vystymosi metu skraidančių vabalų kiekis buvo dvigubai didesnis nei pernai ir pasiekė rekordines aukštumas, todėl būtina aktyviai vykdyti šviežiai užpultų eglių aptikimą, iškirtimą ir šalinimą iš miško“.
Tame pačiame numeryje išspausdintas interviu su profesoriumi Andriumi Kuliešiu 80-ojo gimtadienio proga. Į redakcijos klausimą: kokias matote pagrindines grėsmes miškui, atsakyta: „…Mano praktinės veiklos laikotarpyje, 1992 – 1996 m., vėjavartų, sausrų, žievėgraužio tipografo išplitimas sunaikino visoje Lietuvoje ištisai arba dalinai eglynus apie 100 tūkst. ha plote. Tai parodė miškininkystės priemonių trapumą, ypač dėl specialistų neryžtingumo, jų veiksmų ribojimo, likviduojant pirminius kenkėjų židinius. (…) Tuo metu dirbau Dubravos miškų urėdijoje. Dubravos miške, kur vyravo bręstantys eglynai, gamta suformavo keletą plynų židinių, išplitusių per kelis kvartalus ne vieno šimto ha plote. Gamtosaugininkai varžė miškininkų veiklą, leisdami kirsti tik sausus medžius, kai kenkėjai jau buvo išskridę ir tęsė savo pražūtingą veiklą sveikuose medžiuose. (…) Prireikė 30 metų, kol ši Lietuvos miškų žaizda buvo užgydyta. Tačiau iš to mažai pasimokėme – ir šiandien nėra skiriamas pakankamas dėmesys masiniam kenkėjų plitimui, reikalaujantis neatidėliotinų ryžtingų veiksmų. Kartais džiūgaujama dėl negyvos medienos pagausėjimo, blokuojamos miškininkų pastangos. Sprendimai operatyviam kenkėjų naikinimui turėtų būti patikėti miškininkams, kad nepasikartotų 1992–1996 metų įvykiai,“ – atsakė profesorius.
Aprašomu laikotarpiu aš girininkavau Birštono girininkijoje, kuriai priklausė ir buvusios Alksniakiemio girininkijos miškai. Miškus prižiūrėjo devyni eiguliai ir dar buvo keturi mano pavaldiniai. Buvo leidžiama pardavinėti egles nekirstu (stačiu) mišku. Žmonių antplūdis – didžiulis, vos spėdavome priiminėti iškirstą medieną, o aš – po darbo, vakarais iki išnaktų skaičiuoti pinigus: 1992 m. pradžioje nuvertėjusius rusiškus rublius, vėliau – „vagnorkas“, o palengvėjo tik 1993 m. vasarą, kai buvo įvesti litai.
Dėl aplinkosauginio draudimo Žvėrinčiaus miške susiformavo kenkėjų židinys, ir teko plynai iškirsti apie vieno hektaro biržę.
Nuo 1994 m. pavasario Žvėrinčiaus eiguliu pradėjo dirbti Adolfas Lukauskas. Kai buvo atšauktas aplinkosaugininkų draudimas, jis kruopščiai apžiūrėjo egles, tikrindamas, ar nėra žievėgraužių pjuvenų apie kelmus. Užpultus medžius operatyviai iškirtome, ir daugiau didesnių židinių nesusiformavo. Apskritai šis eigulys buvo toks pareigingas, kad geresnio darbuotojo girininkijoje, mano nuomone, nebuvo.
Dėl asmeninių reikalų aš dažnai važiuodavau į Šiluvą. Ten eidavau į aplinkinius miškelius grybauti ir stebėjausi džiūstančiomis eglėmis. Matomai, ten nebuvo rūpestingo eigulio.
Savo nerimu dėl Žvėrinčiaus eglių pasidalinau su Valstybinės miškų urėdijos Prienų padalinio vyr. miškininku Tadu Zubavičiumi. Paklausiau, ar bus kam vaikščioti aplink kiekvieną eglę ne tik Žvėrinčiuje, bet ir kituose miškuose. Atsakymas nebuvo optimistiškas.
Po drastiškos miškų reformos 2018 m., kurią ir pati Prezidentė Dalia Grybauskaitė pavadino „buldozerine“, buvo panaikintos 42 urėdijos. Įkurta Valstybinė miškų urėdija ir 26 jos padaliniai. Lyg buvo žadėta girininkijų nestambinti. Prienų padalinyje veikė 12 girininkijų.
Kieno iniciatyva 2023 metų pradžioje krito „Damoklo kardas“ ant girininkijų, man sužinoti nepavyko.
Buvusioje Prienų urėdijoje liko tik trys girininkijos: Birštono (priskirti Birštono ir Verknės girininkijų miškai), Dambravos (priglaudė Prienų ir Išlaužo girininkijų miškus) ir Meškapievio (su Meškapievio ir Šilavoto buvusiomis valdomis).
Buvusioje Alytaus miškų urėdijoje, kuri prijungta prie Prienų padalinio, išliko taip pat trys girininkijos: Dušnionių (apėmė Dušnionių ir Kalesnykų valdas), Sudvajų žinion pateko Sudvajų ir Dzirmiškių miškai, Punios (su Punios ir prieniškės Naujosios Ūtos miškais).
Mano nuomone, be reikalo liko padalintas apie 7 tūkst. ha Prienų šilas, kuris, jei neklystu, priklauso Lietuvos didžiausių miškų sąrašui. Dar keistesnis darinys Punia + Naujoji Ūta.
Kiekvienoje girininkijoje dabar yra po keturis etatinius darbuotojus: girininkas ir trys specialistai.
Prienų padalinyje dar yra devyni miško ruošos meistrai.
Pirmosios reformos teigiama puse įvardinčiau tai, kad miškininkystė buvo atskirta nuo miško ruošos – sena daugelio miškininkų svajonė.
Buvęs ilgametis Naujosios Ūtos girininkas Artūras Klimas, kuris dabar vadovauja Birštono girininkijai, sako, kad jam, kaip ir man, nesuprantamos Punios ir N.Ūtos girininkijų jungtuvės. Jis ne itin džiaugiasi labai išsiplėtusiomis girininkijos valdomis, sunku viską aprėpti. Per dieną tenka nuvažiuoti daugybę kilometrų – miško želdymo laikotarpiu net iki 300. Tai ne tik išlaidos kurui, bet ir sugaištas laikas. Su specialistais darbus pasiskirsto įvairiai – ir teritoriniu principu, ir pagal darbų rūšis.
Birštono girininkija turi tris darbininkus ukrainiečius. Su jais bendrauja rusų kalba. Jiems nelengva susidoroti su neįprastais darbais, bet jie stengiasi. Buitimi ukrainiečiai rūpinasi patys.
Pasmalsavau, kaip Prienų miškininkai švęs savo profesinę šventę? A.Klimas sakė, kad planuojama išvyka į Latviją.
Teresė Murauskaitė