Praėjo 82 metai, kai Prienų krašte neskamba jidiš kalba

Kadaise Prienų rajone gyvenę žydų tautybės žmonės čia puoselėjo ramų šeimyninį gyvenimą, kūrė smulkius verslus, formavo savitą miestelių kultūrinį, socialinį ir religinį gyvenimą. Tačiau 1941 m. Lietuvoje prasidėję masinės žydų žudynės lėmė, jog jau 82 metus Prienų krašte nebeskamba jidiš kalba, nebešvenčiamas Šabas, o visoje Lietuvoje liko vos kelios negausios žydų bendruomenės. Nors per daugiau nei aštuonis dešimtmečius žemė sugėrė nekaltų žmonių dejones ir kraują, Prienuose, Kęstučio gatvėje, esančioje masinių žydų žudynių vietoje tragiškų įvykių išvakarėse, rugpjūčio 25 d., kaip ir kasmet, buvo pagerbtos Holokausto aukos.
Anot Prienų krašto muziejaus direktorės Lolitos Batutienės, viskas prasidėjo tų lemtingųjų 1941 m. rugpjūčio viduryje, kai policininkai ir baltaraiščiai pradėjo vykdyti masinius žydų areštus. Tuomet į Prienus žydai buvo vežami ir iš aplinkinių miestelių, o 1941 m. rugpjūčio 26–27 dienomis į Prienus atvyko ir pirmojo bataliono trečiosios kuopos būrys, suvaręs pasmerktuosius prie dviejų didelių duobių ir čia pat vietoje juos sušaudęs. 1078 – tiek tuomet nuo 25–30 vyrų ginklų Prienuose krito žydų tautybės žmonių iš Prienų, Stakliškių, Balbieriškio, Jiezno ir kitų vietovių. O jų gyvybės buvo įvertintos alumi ir iš pasmerktųjų atimtais laikrodžiais, žiedais, pinigais bei kitomis brangenybėmis…
L. Batutienės teigimu, šiandien, kai šalia vyksta karas, kai žūsta kariai ir civiliai, o motinos ir vaikai prieglobsčio ieško kaimyninėse šalyse, Holokausto aukoms skirtų renginių reikia ne žydams – tiesos sakymas, atviras kalbėjimas apie žvėriškas žudynes būtinas kiekvienam Lietuvos miesteliui, kur iki karo gyveno žydų tautybės žmonės.
Pagerbti prieš 82 metus tragiškai žuvusių Prienų krašto žydų, kaip ir kasmet, į Prienus atvyko ir Kauno žydų bendruomenės pirmininkas Gercas Žakas, kuris atkreipė dėmesį, jog Prienai yra vienas iš tų miestelių, kuris tragiškai žuvusius kraštiečius pagerbia kasmet, o ne jubiliejinėmis sukaktimis. Pats G. Žakas taip pat turi prienietiškų šaknų, mat Prienų krašte G. Žako giminaičiai turėjo aliejaus spaudyklą, čia gimė ir jo motina, vėliau išvykusi į Šakius ir nuo tragedijos pabėgusi vietinio lietuvio pagalba.
Beje, Kauno žydų bendruomenės pirmininko teigimu, dažnai mes (lietuviai – aut.p.) vis dar bijome pasakyti, kad žudynėse dalyvavo ir vietiniai „pagalbininkai“, tačiau, kaip sako pats G.Žakas, tai yra istorija, nuo kurios niekur nepabėgsime. Be to, G. Žako įsitikinimu, negalime pamiršti ne tik žudikų, bet ir didvyrių, rizikavusių savo gyvybe, gelbėjant nuo tragiško likimo žydų tautybės žmones.
Prienų krašte gyveno, verslavo bei tragiškai žuvo ir Seimo nario, signataro Emanuelio Zingerio artimieji. Kaip ir daugumą susirinkusiųjų, E. Zingerį iki šiol stebina to meto įvykių žiaurumo mąstai ir kaip taip galėjo atsitikti, jog iki karo net durų nerakindavę kaimynai tapo vieni kitų priešais. Visgi E. Zingeris pastebi ir paradoksalią situaciją, jog, kol Lietuva mini Holokausto aukų tragediją, kai kur vis dar tebestovi paminklas žydų žudynių vadams.
Minėjimo metu Seimo nario Andriaus Kupčinsko vardu palaikymą ir rūpestį perdavė ir Seimo nario padėjėjas Jovydas Juocevičius, susirinkusiuosius skatinęs dar labiau vertinti demokratinę visuomenę, kaip galimybę užkirsti kelią praeities klaidoms ateityje.
Rimantė Jančauskaitė