Neišsižadėję Justino Marcinkevičiaus

Dauguma jų (turbūt derėtų pridėti „deja“) gimė tarybinėje Lietuvoje. Jie nepamiršo, kaip daugiatūkstantiniuose Sąjūdžio mitinguose iš visos Lietuvos susirinkusieji labiausiai laukdavo Justino Marcinkevičiaus žodžio – jo kalba buvo tiesiai į širdį ir, rodos, kiekvienas žodis drąsino.

2010-ųjų rugpjūčio 1-ąją Matiešionyse, minint klasės ir mokslo draugo Jono Kazlausko 80-metį. Renginio metu buvo pristatyta knyga „Baltistiko ąžuolas“, kurioje ir Justino Marcinkevičiaus žodis, skirtas vienam žymiausių baltistų, profesoriui, gyvenimo bičiuliui Jonui Kazlauskui atminti.

Poeto žmonės nešvankybių nešneka ne tik viešai – ir savo kieme. Jie įsitikinę, jog tautos pagarbos neužsitarnausi nei išsireikalautais vardais, nei niekindamas už save talentingesnį ir padoresnį.
Marcinkevičiaus žmonės neįstrigę laike, jie yra skaitę ne vien poeto draminę trilogiją ar „Pušį, kuri juokėsi“, bet ir knygas, išleistas po 1988-ųjų. Kai kurias iš jų, pavyzdžiui, „Carmina minora“, „Ranka parašyta“, jei nežinotum, vargu, ar priskirtum tautos dainiui. Ironiškų eilėraščių iš „Dienos drobulės“ autorius irgi ne kas kitas – Justinas Marcinkevičius. Ir „Taburetę virš galvos“ jie yra skaitę.
Poeto žmonėms tik šypsnį kelia priekaištas, kad būdamas kuklus, Marcinkevičius vis dėlto jautė savo vertę, tarsi turėtų būti priešingai, tarsi turėjo menkinti save, tuo labiau, kad tuo užsiimančiųjų netrūko ir jam gyvam esant.
Poeto neišsižadėję žino žodžio „mankurtas“ reikšmę ir stebisi, kad jos nežino Marcinkevičių mankurtu pavadinęs dramaturgas.
Net Nacionalinės kultūros ir meno premijos paskyrimas Marcinkevičiaus žmonių neįtikino, kad išterlioto veido nusišluostymas į valstybės vėliavą yra menas.
Poeto žmonės skaito ir Joną Strielkūną, ir Sigitą Gedą, ir Marcelijų Martinaitį. Jie džiaugiasi, kad į lietuvių literatūrą sugrįžo Bernardas Brazdžionis, Kazys Bradūnas, partizanas Bronius Krivickas, ir kad Lietuva rūpi jaunesnės kartos poetui Rimvydui Stankevičiui. Bet kaip ramsčiu jie vis pasiremia Justino Marcinkevičiaus žodžiu, kuris tarsi namai – ir padorumą pamatuoja, ir vilties suteikia.
Marcinkevičiaus žmonės neabejoja, kad tauta tikrai surinks lėšų poeto paminklui, bet jie gerai supranta ir tai, jog žymiai svarbiau yra nepamiršti poeto priesakų ir juos perduoti savo vaikams. Ar iš visų jėgų giname lietuvių kalbą?
O kiekvieni poetui skirti skaitymai, literatūros ar fotografijų paroda, palydėta ištraukomis iš Justino Marcinkevičiaus kūrybos, kiekvienas koncertas, kuriame skamba jo žodžiais parašyta daina – irgi mažytis paminklas poetui. Kad tik jis akmeniu nepavirstų, kad gyvas būtų. Kad ir Lietuvai, kaip prūsams, paminklo neprireiktų.
Genovaitė