Kaip mezgimo amatas tapo sėkmingu pasauliniu mados prekės ženklu?

Nuo amato iki verslo

„The Knotty Ones“ – tai socialiai atsakingas mados verslas, veikiantis tarp Vilniaus ir Niujorko. Tačiau šis lietuviškas prekės ženklas, prekiaujantis megztais gaminiais, ko gero, geriau žinomas užsienyje nei Lietuvoje, mat net per 90 procentų Lietuvos mezgėjų pagamintos produkcijos eksportuojama į tokias šalis, kaip: Australija, JAV, Didžioji Britanija, Suomija, Danija, Norvegija, Vokietija ir kt.
Tikriausiai nedaug kam žinoma, jog „The knotty ones“ veikla prasidėjo būtent Prienų rajone, iš kurio kilusios ir pirmosios šiandien sėkmingos įmonės auksarankės, kurių rankomis pagamintus drabužius įsigyja mados pasaulio žvaigždės. Su viena iš bendraįkūrėjų – Sandra Pangonyte šiandien ir kalbamės.

– Sandra, turbūt ne veltui yra sakoma, kad viskas prasideda nuo šaknų, papasakokite, kaip Jūsų gimtasis kraštas susijęs su Jūsų verslu ir žinia, kurią jis neša.
– Esu kilusi iš Balbieriškio miestelio, kuriame iki šiol gyvena mano tėvai. Kadangi esu baigusi Prienų „Žiburio“ gimnaziją, nemažai teko praleisti laiko ir pačiuose Prienuose.
Kai kūrėme „The knotty ones“, apie socialinį verslą mes net nesusimąstėme. Mes tiesiog galvojome apie megztukus. Tačiau taip jau gavosi, jog savo pirmųjų mezgėjų ieškojome vietinėje spaudoje ir taip mūsų kolektyve atsirado pirmoji mezgėja Marina, kuri šiuo metu yra gamybos vadovė. Vėliau prie mūsų prisijungė ir daugiau moterų ir visos jos buvo iš Prienų rajono: kai kurios jų buvo mano tėčio klasiokės, mamos draugių mamos ir pan.
Kadangi pati esu kilusi iš Prienų rajono, dažnai sulaukdavau atsiliepimų, kad šis darbas moterims suteikia daugiau laisvės, galimybių ar finansinės nepriklausomybės. Tuomet ir supratome, kokį didelį poveikį moterų įdarbinimas iš regionų gali daryti jų gyvenimams. Tačiau socialiai atsakingas verslas tikrai nebuvo mūsų pirminis tikslas. Mums taip gavosi natūraliai.
– Kiek tų pirmųjų mezgėjų iš Prienų rajono kartu su Jumis dirba iki šiol?
– Per tuos metus mūsų komanda sparčiai augo, su ja „užaugo“ ir pirmoji mūsų mezgėja Marina, kuri, kaip ir minėjau, šiuo metu yra gamybos vadovė. Ir jeigu gerai suskaičiuoju, tai šiuo metu savo kolektyve turime 5–7 mezgėjas iš Prienų krašto, kurios mūsų kolektyve dirba nuo pačios pradžios.
– Kaip apskritai kilo mintis mezgimo amatą paversti verslu?
– „The knotty ones“ įkūrėme trys draugės ir nė viena iš mūsų nėra baigusi dizaino studijų, bet visos turime verslumo įgūdžių…
Tačiau į mezgimo amatą dėmesį atkreipėme, keliaudamos po Balio salą, kurioje ypač populiarūs amatai. Ten ir prisiminėme, kad ir Lietuvoje turime labai daug puikių mezgėjų. O ir mes pačios, kaip ir daugelis mūsų kartos vaikų, vaikystėje nuo galvos iki kojų buvome apmegztos savo močiučių.
– Kodėl būtent mezgimas, o ne, pavyzdžiui, odininkystė, siuvinėjimas ar koks nors kitas amatas?

Pirmoji „The knotty ones“ mezgėja Marina.

– Tikriausiai tai susiję su vaikyste, kai močiučių numegztų drabužių mums, vaikams, galbūt ir nelabai norėjosi nešioti. Todėl labai norėjome šį amatą prikelti iš naujo, pritaikant modernius elementus.
– „The knotty ones“ jau skaičiuoja septintus metus. Kaip atrodė verslo pradžia, su kokiais iššūkiais susidūrėte?
– Dabar mes jau turime savo dizainerių komandą, bet pačius pirmuosius savo pavyzdžius braižėme pačios. Tuo metu viskas buvo tarsi žaidimas ar užklasinė veikla šalia kitų mūsų darbų. Pačioje pradžioje tikriausiai ir pačios netikėjome, kad tai išaugs į tokį didelį verslą ir, tiesą pasakius, tuo, kad iš megztukų apskritai galima sukurti kažkokį verslą netikėjo net ir artimiausi žmonės.
Žinoma, kaip ir kiekvienas naujas verslas, pradžioje turėjome užsitarnauti ir klientų, ir investuotojų pasitikėjimą. Klientams turėjome įrodyti, kad jiems verta mokėti pakankamai didelę kainą už tvarų produktą, pagamintą „kažkur“ Lietuvoje, reikėjo įrodyti, kad mes ne tik kalbame, kad esame tvarus prekės ženklas, bet ir darome realius žingsnius.
Kitas didelis iššūkis buvo draugystė. Juk verslą pradėjome trys draugės, o, kai draugystė susipina su verslu, reikia suvaldyti, kad jis neužgožtų draugystės ir pan. Be to, mes visos turėjome savo darbus, kuriuose dirbome pilnu etatu, tad tikrai reikėjo įdėti pastangų, kad, dirbant kitame darbe, nepamestume ir savo idėjos.
Na, o vėliau su kiekvienu įmonės augimu tų iššūkių tik daugėjo.

Lietuvos mezgėjų pagamintus drabužius pamilęs visas pasaulis.

– Pasaulinėje mados industrijoje vyrauja milžiniška konkurencija. Tačiau net 95 procentai Lietuvos auksarankių pagamintos produkcijos eksportuojama į tokias šalis, kaip: Australija, JAV, Didžioji Britanija, Suomija, Danija, Norvegija, Vokietija ir kt. Kur yra „The knotty ones“ išskirtinumas, jog Lietuvos mezgėjų sukurtas produktas atsiduria ir kelis milijonus sekėjų turinčių JAV ar kitų šalių įžymybių spintose?
– Iki šiol mes nesame mokėję nė vienam pasaulinio lygio leidiniui ar nuomonės formuotojui, kad jis parašytų apie mus tai, ką mes norime. Viską, ką jie rašo, yra tai, ką jie nori rašyti. Manau, kad mūsų išskirtinumas yra mūsų istorijoje: jiems patinka tvarumo aspektas, patinka, kad mes dalinamės savo mezgėjų istorijomis, padedame joms įgyvendinti pačias įvairiausias svajones.
– Ar galima sakyti, kad užsienio klientai labiau vertina socialiai atsakingo verslo idėjas nei lietuviai?
– Manau, kad taip, nes ir pati idėja gimusi iš išsivysčiusių ir ekonomiškai stiprių šalių. Natūralu, jog žemesnio pragyvenimo lygio šalyse žmonėms aktualiau yra pirminiai jų poreikiai. Tik patenkinęs būtinuosius poreikius, gali pradėti galvoti apie maisto ar drabužių kokybę, jų pridėtinę vertę visuomenei.
Mano nuomone, per šiuos 7-erius metus, kol gyvuoja „The knotty ones“, keitėsi ir pati Lietuva, o tvarumo idėjos atėjo ir į Lietuvos žmonių kasdienybę. Taigi užsienyje socialiai atsakingas verslas labiau vertinamas, tačiau Lietuva taip pat keičiasi į gerąją pusę.
– Prieš keletą metų „The knotty ones“ pritraukė 0,5 mln. eurų investicijų ir tai didžiausia kada nors investuota pradinio kapitalo suma į mados prekės ženklą Lietuvoje. Daug kam tai atrodo pavydėtinos sėkmės istorija, tačiau kas už tos sėkmės slypi?
– Šioje istorijoje yra labai daug darbo ir nepaliaujamo tikėjimo savo idėja, o ne sėkmės. Manau, kad, siekiant sėkmingo verslo augimo, bene svarbiausi kriterijai – tai darbas ir tinkama komanda. Mūsų komanda tuo ir stipri, jog visos trys esame labai skirtingos, o tai lemia, kad mes galime laikyti skirtingus kampus. Pavyzdžiui, aš pati esu atsakinga už finansus, darbą su investuotojais.
Ta sėkmė, apie kurią jūs kalbate, ateina per sunkų darbą ir ji turi savo kainą, nes, patikėkit manimi, mes labai dažnai dirbam, aukodamos savo šeimos laiką, kartais miegą, savaitgalius ir tuo pačiu savo sveikatą.
– Augantis verslas tikriausiai reikalauja ir daugiau dėmesio bei atsakomybės. Kaip sekasi darbus suderinti su asmeniniu gyvenimu? Kuo mėgstate užsiimti laisvalaikiu?
– Kadangi neseniai pagimdžiau antrąją atžalą, šiuo metu ši tema man yra ypač svarbi ir aktuali. Suderinti darbą ir asmeninį gyvenimą tikrai nėra lengva, bet esu nubrėžusi ryškias ribas tarp darbo, laiko sau ir savo šeimai. Darbo valandomis aš dirbu maksimaliu pajėgumu, o po darbo valandų yra šventas laikas šeimai. Turint verslą, labai greitai gali pasinerti į darboholizmą, nes čia visada yra iššūkių, spręstinų problemų ar nepadarytų užduočių. Todėl šioje vietoje labai svarbu išmokti į save žiūrėti su švelnumu ir pagarba, kad suprastum, jog tiek, kiek šiandien padarei, tiek ir gana.
O laisvu laiku aš labai mėgstu būti gamtoje. Tai yra vieta, kurioje aš „susibalansuoju“, labai mėgstu užsiimti žolininkyste, taip pat esu pamilusi vandens sportą ir daug kitokių veiklų.
– Kokią žinutę iš savo asmeninės patirties norėtumėte perduoti jaunajai kartai, kuri neretai nori viską pasiekti „čia ir dabar“?
– Nebūtina eiti jau pramintais keliais. Nereikia stoti ten, kur visi stoja, kur, kaip sakoma, ekonomika „diktuoja“ ar tėvai nori… Tiesiog reikia klausytis savo vidinio balso, atrasti tai, kas man pačiam patinka: kur krypsta mano visas dėmesys, kur dega akys ir kur širdis virpa. Net jeigu kiti sako, jog tai yra visiškai neperspektyvi specialybė… Tai yra didžiausia nesąmonė, nes visose srityse įmanoma užsidirbti.
– Ačiū už pokalbį.
Rimantė Jančauskaitė