Apie tai, kaip Žygimantas Augustas savo sprendime Jiezno vardą įrašė…

Mane labai domina mūsų krašto istorinė pradžia mūsų senoje valstybėje LDK. Ir čia negali neatsigręžti į Lietuvos Metriką. Jas išstudijavęs surasi žinių apie mūsų miestelių ir kaimelių pradžią, mūsų senąsias istorines valdas, net mūsų tolimus giminaičius ir t.t. Mūsų senąjį Lietuvos vidaus ir užsienio dokumentų sąvadą tyrinėja Lietuvos, Lenkijos, Ukrainos ir Baltarusijos bei Rusijos valstybių istorikai. Be jokios politikos su skrupulingu moksliniu preciziškumu.

Žygimantas Augustas.

Nors pagrindinė Lietuvos Metrikos dalis yra Maskvos Senųjų Aktų archyve, bet išvardytų tautų atstovai turi jos mikrofilmų kopijas. Žinome 700 Lietuvos Metrikos knygų (ne mažiau 70000 puslapių sunkiai įskaitomo, nuolatos šifruojamo teksto. Mokslininkai palengvina tyrinėtojams darbą iššifruodami tekstus, Jie išleidžiami leidiniais, kur tyrinėtojams vietose telieka įveikti lotynų, lenkų, rusėnų kalbų barjerus… Deja, iš 700 Lietuvos Metrikos knygų yra iššifruota ir išleista 102 knygos, iš jų Lietuvoje – 70.
Todėl labai svarbi kiekviena nauja Lietuvos Metrikos eilutė, ypač jeigu ji atperka dešimtmečio ieškojimus. Šiomis dienomis džiūgavau, nes Lietuvos Mokslų Akademijos bibliotekoje į rankas teko paimti pavėlavusias į Lietuvą Baltarusijoje leistas Lietuvos Metrikos knygas. Jas leidžia Baltarusijos Mokslų Akademija ir Baltarusijos Respublikos Teisingumo ministerija. Ypač svarbi mūsų kraštui Užrašymų knyga nr. 35, išleista 2020 metais.

Su Žygimanto Augusto išmintimi…
LDK laikais, kaip ir šiais, deja, ne visuomet pareigūnai laikėsi valstybės įstatymų, ieškojo landų juos apeiti, pakreipti sau naudinga linkme, pasidarant iš to pinigų. Valdovo pareiga buvo tuos pažeidimus užfiksuoti ir neleisti daugiau kartotis

Mikalojus Radvila Rudasis.

„1554 m. birželio 30 dienos Lenkijos karaliaus, Lietuvos Didžiojo Kunigaikščio Žygimanto Augusto nutartis kunigaikščiui Jaroslavui, Motiejaus Mikitinyčiaus sūnui dėl jo elgesio su valdiniais Juškevičiais, jų sulaikymo ir keitimo valstiečio kario žygininko tarnybos į bajoro karinę tarnybą. Aš, Dievo malone, Lenkijos karalius, Lietuvos, rusų, prūsų, žemaičių, Mazovijos ir kitų didysis kunigaikštis šiuo raštu pažymiu, kad skundėsi mums Motiejus ir Stasys Juškevičiai kartu su savo sūnumis maršalu Jaroslavu, Motiejaus Mikitinyčiaus sūnumi… Skundėsi tuo, kad jis savivalę ir smurtą palaikė, jų namus apiplėšė, namą užantspaudavo. Patį Motiejų į kalėjimą Jiezno rūmuose uždaryti įsakė. O jo sūnų Jokūbą jo urėdas mušė ir nemažai skriaudos padarė. Ir lenkėsi jie mums žemai. Dėl teisingumo sudarėme komisiją žemės riboms tarp jų patikrinti ir pavedėme tai Mikalojui Jurgio sūnui Radvilai (LDK valstybininkui Mikalojui Radvilai Rudajam (Didysis LDK valstybininkas, reformacijos skleidėjas, protestavęs ir verkęs Liubline dėl unijos sudarymo, palaidotas Dubingiuose – V.K.). Trakų vaivadai (karo vadui – V.K.), Lydos, Vasiliškių, Beliačių ir Semeliškių vietininkui. Kad jis šį mūsų raštą jam parodytų, kad šis stotų prieš Trakų vaivadą ir prieš mūsų bajorus dėl teisingumo. Gi Trakų vaivada mums pasakė, kad teismų rėžių bylas peržiūrėjo. bet ne viską suspėjo, nes kunigaikštis Jaroslavas tuos žmones, kurie juo skundęsi, pakeisdavo savo asmeniniais Jiezno pavaldiniais, kurie nuo seno kunigaikštienei Elenai ir netekus jos, ir velioniui broliui kunigaikščiui Jonui ir Jaroslavo dabartiniam globėjui Novgorodo vaivadai, dvaro maršalkai, žemės paiždininkiui,Slonimo seniūnui Jonui Gornostajui ir jam pačiam karine valstiečio tarnyba Jiezno dvarui amžinai tarnavo ir tuos Jiezno rūmus (kuriuose uždaryti buvo – V.K.) žinojo. Pas jį nuo išvykusio Žemaičių vyskupo Vaclovo Virbickio likę žmonės žygininkais tapo. O Trakų paviete,jokių bajoriškų prievolių neatlikinėjo, nei žemės, nei karinės tarnybos“
– mano išversta iš rusėnų kalbos.
Tolesniame tekste išaiškėjo, kad valstiečių žygininkų, atliekančių karinę prievolę,bet laisvų nuo lažo ir prievolių ne tiek jau ir daug buvo. Bet paskutiniam Jogailaičiui valdovui sukėlė įtarimą tie bajorai, kurie neskubėjo atlikti karinės prievolės, o norėjo nuo jos „išsipirkti“su kunigaikščio Jaroslavo pagalba, vietoje jų įtraukiant valstiečius žygininkus. Galima numanyti, kad bajorai su kunigaikščio Jaroslavo Holovčinskio žinia nuo karinės bajoro tarnybos išsipirkdavo. Kunigaikštis į karinę tarnybą siųsdavo savus valstiečius – žygininkus Juškevičiai iš Jiezno rūmų kalėjimo buvo paleisti. Jiems buvo suteikta teisė patiems susirasti savo pageidaujamą šeimininką (Ten pat, p.250).
Tai buvo gera pamoka ir kunigaikščiui Jaroslavui Holovčinskiui. Daugiau eiti valdiškų nuodėmių keliu jis nesiryžo. Lietuvos Ponų Tarybos narys. Jiezno, Balbieriškio, Rokų, Šlienavos, Žuvinto, Amalvos, Leiciškių žemių valdovas tapo Kauno seniūnu ir mirė 1567 metais. Teigiama, kad jis, kaip ir jo sūnus Jaroslavas, yra palaidoti Balbieriškyje. Bet tą dar reikia pagrįsti.

Apie tai, kas šioje žinioje yra svarbiausia…
Ši surasta žinia pirmąkart istoriografijoje reikšmingai patvirtina (nebijau tuo pasigirti), kad 1554 m. birželio 30 dieną, 80 metų iki Pacų pasirodymo Jiezne buvo mūriniai rūmai, tokie, kaip pas jų gimines, kunigaikščius Chodkevičius, kad juose buvo kalėjimas, kur buvo laikomi kaliniai. Tiesa, jau buvau pateikęs duomenis, kad tokie rūmai jau buvo 1524 metais. Dabar argumentai patys stipriausi…

Mįslingas susitikimas
Aiškiai ir tiesiai pasakoma, kad pas rūmų savininką lankėsi Žemaičių vyskupas, pirmąkart Jiezne sutinkamas ir minimas katalikas Vaclovas Verbickis. (1501-1554) Jo tapatybę patvirtina Lietuvos Katalikų mokslų Akademijos tyrinėtojai – grandai. Jis gimė Ukrainoje, Podolėje, mirė Rygoje 1554 0718. Įšventintas į vyskupus Romoje 1534 metais, Gardine klebonavo 1524–1554 metais. Žemaitijos vyskupu buvo nuo 1534 iki 1554 m. Jeigu nebūtų miręs1554 metais, anksčiau už vyskupą Paulių Alšėniškį būtų tapęs Vilniaus vyskupu. Motiejus Valančius teigė, kad Virbickis parūpino Žemaitijos vyskupų galeriją Žemaitijos vyskupas ir valstybininkas, dalyvavęs Lietuvos-Livonijos sienų nustatyme, administravęs Upytės valdą. Kodėl pravoslavas, tačiau ne toks fanatiškas kaip jo tėvas Motiejus Mikitinyčius, susitiko su aktyviu Žemaitijos vyskupu dargi reformacijos pradžios metu? Veikiausiai jis, būdamas jau rezignuojančiu pravoslavu, ieškojo kito tikėjimo kelio. (Bažnyčios istorijos studijos. II tomas. Vytautas Ališauskas. Tomasz Jaszczolt. Liudas Jovaiša. Mindaugas Paknys. Lietuvos katalikų dvasininkai XIV-XVI a, Vilnius, 2009, p.410.

Kreipimasis į sąžines
Gerbiama valdžios vyresnybe, ponai ir ponios, nuolatos stringančios paveldo ir kraštotyros sistemos rajone iniciatorės ir ginklanešiai, prisiminkite, kad neturite jokios teisės iš istorinės atminties ir jos įprasminimo išbraukti 125-150 metų kraštą kūrusių kunigaikščių Holovčinskių.
Vytautas Kuzmickas, istorikas