Aukso vertės parama, kuri nieko nekainuoja

Arčiau žmonių

Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) duomenimis, net 70 proc. Lietuvos gyventojų niekam nepaskiria 1,2 proc. nuo sumokėto gyventojų pajamų mokesčio (GPM). Taip kasmet į valstybės biudžetą grįžta apie 25 milijonai „neišrūšiuotų“ eurų, kurie reikšmingai galėtų prisidėti prie skurdo mažinimo ar kitų visuomenės reikmių tenkinimo.

Apie neišnaudotas galimybes prisidėti prie skurdo ir kitų visuomenės problemų mažinimo diskutavo: Lietuvos Carito komunikacijos koordinatorė I. Urbonaitė, Lietuvos socialinių mokslų centro direktorius prof. B. Gruževskis, Lietuvos Carito vadovė D. Bukeikaitė bei socialinės akcijos „Meti pinigus? Mesk teisingai!“ idėjos autorės D. Kaukėnaitė ir A. L. Monse.

Įgyvendindamas socialinę kampaniją „Meti pinigus? Mesk teisingai!“, Lietuvos Caritas skatina visuomenę sąmoningai rūšiuoti ne tik atliekas, bet ir pinigus, o siekiant atkreipti žmonių dėmesį į šią problemą, organizacijos iniciatyva dešimtyje Lietuvos miestų atsirado „auksiniai“ pinigų konteineriai.
Anot idėjos autorių Dalijos Kaukėnaitės ir Anos Luisos Monse, socialinės akcijos tikslas – paskatinti piliečius keisti savo įpročius ir pasinaudoti pilietine galia skirti 1,2 proc. nuo sumokėto jų pajamų mokesčio toms sritims, kurioms, jų nuomone, labiausiai to reikia, o „auksiniai“ konteineriai – tai viena iš priemonių užmegzti kontaktą su žmonėmis ir pradėti svarbų dialogą. „Taip, kaip rūšiuojame atliekas savo namuose, galime išrūšiuoti ir savo pinigus“, – įsitikinusi viena iš idėjos autorių A. L. Monse.
Ką reiškia gyventi tvariai? Jei tai – siekiamybė, kodėl, turtėjant visuomenei, daugėja skurdo? Kokios jo formos plinta ne tik tarp vargingų, bet ir pasiturinčių žmonių? Kaip teisingai rūšiuodami kiekvienas galime prisidėti prie vargo mažinimo? Į šiuos klausimus balandžio 17 dieną vykusios spaudos konferencijos metu bandė atsakyti Lietuvos socialinių mokslų centro direktorius prof. Boguslavas Gruževskis bei Lietuvos Carito vadovė Deimantė Bukeikaitė.
Anot D. Bukeikaitės, Lietuvos Caritas – tai plačiausią pagalbos tinklą visoje Lietuvoje turinti nevyriausybinė organizacija. Vien per praėjusius metus Carito organizacija pagalbą maistu arba maisto paketais suteikė apie 70000 žmonių, aplankė 16000 vienišų asmenų, kuriems ne tik padėjo patenkinti pačius būtiniausius poreikius, bet ir skyrė valandėlę dėmesio. 2022-aisiais Caritas taip pat rūpinosi apie 35000 karo pabėgėlių, patenkino beveik 6000 sergančių žmonių poreikius bei apie 4000 vaikų suteikė kitokią vaikystę, kurios galbūt negali pasiūlyti jų tėveliai.
D. Bukeikaitės teigimu, kone 4500 Carito savanorių ir beveik 300 darbuotojų kiekvieną dieną yra šalia šeimų su vaikais, senelių, sergančių bei vienišų žmonių, šalia priklausomybių turinčių asmenų ir jų artimųjų bei kitų pažeidžiamų visuomenės grupių, kurioms reikia pačios įvairiausios, kartais labai „žemiškos“ ir kasdienės pagalbos.
„Organizacijos teikiama pagalba – skirta konkretiems poreikiams, kuriuos mes patys kasdien tenkiname, atliepti. Savimi ir savo artimaisiais galbūt galime pasirūpinti, bet Lietuvoje yra tūkstančiai žmonių, kuriems reikia šiuo atveju mūsų organizacijos pagalbos. Tačiau, kad organizacija galėtų padėti, jai taip pat reikia kitų žmonių paramos, skiriant savo laiką, gebėjimus ir žinias, pajamas ar konkrečius daiktus bei priemones,“, – organizacijos kasdienybės iššūkiais dalijasi Lietuvos Carito vadovė.
D. Bukeikaitės teigimu, ne tik Caritui, bet ir kitoms nevyriausybinėms organizacijoms, teikiančioms pagalbą žmonėms ir neturinčioms stabilaus finansavimo, kiekvienas euras yra aukso vertės, nes jis virsta į dubenėlį sriubos, priemones vaikams ar malkas senoliams. Todėl net ir minimalias pajamas gaunančių žmonių skirti 1,2 proc. nuo GPM suteiktų daugiau galimybių pasiekti dar daugiau žmonių ir jais pasirūpinti.
„Carito organizacija kiekvieną dieną yra šalia žmonių, šalia vargo, sunkumų ir džiaugsmų, nes žmonės, kuriems reikia pagalbos, vėliau dalijasi sėkmės istorijomis, kaip jiems pavyko įveikti tam tikrus gyvenimo iššūkius ir toliau eiti gyvenimo keliu. Caritas nėra tik vargas ir sunkumai, tai – džiaugsmai, patyrimai ir kartu atradimai“, – apie paramos, kuri nieko nekainuoja, prasmę sako D. Bukeikaitė.
Lietuvos socialinių mokslų centro direktoriaus prof. Boguslavo Gruževskio pastebėjimu, problema yra ne tai, jog kasmet į valstybės biudžetą grįžta apie 25 milijonai „neišrūšiuotų“ eurų, nes jie vis tiek grįžta, tačiau tai, jog lietuviai nepasinaudoja galimybe formuoti savo viešąją erdvę. Ir, kaip sako profesorius, tai parodo mūsų socialinę brandą ir žemą piliečių sąmoningumą…
Anot B. Gruževskio, didžioji blogybė yra, kad mes nemokame demokratinėmis priemonėmis formuoti norimos viešosios erdvės dizaino. Profesoriaus teigimu, 25 milijonai eurų, apie kuriuos kalbama, nėra dideli pinigai, tačiau tai – didelė galimybė formuoti savo aplinką taip, kaip pačiam norisi. „Tai tavo erdvė, tu čia gyveni, tai skirk juos tam, kam tu nori. Dažnai mes kaltiname valstybę, kad ji biudžetą eikvoja ne ten, kur reikia, o mes patys nepasinaudojame galimybe jį paskirstyti“, – mintimis dalijasi B. Gruževskis.
Lietuvos socialinių mokslų centro direktoriaus teigimu, 70 proc. (dirbančių asmenų, kurie niekam neskiria 1,2 proc. GPM – aut.p.) – tai labai dideli skaičiai, rodantys, jog demokratijos mokykloje lietuviai yra 3–4 klasėje. „Mes dar net nebaigėme pradinės mokyklos, tai jūs man atsakykit: ar užtektų, jei tiek žmonių būtų nebaigę pradinės mokyklos tokiam civilizuotam gyvenimui?“, – retoriškai klausė profesorius.
Kita vertus, ne viskas yra taip blogai, mat, kaip sako B. Gruževskis, vien tai, kad tokią priemonę turime Lietuvoje – tai jau yra didelis demokratinės valstybės pasiekimas.
Profesorius džiaugiasi ir prasminga Carito organizacijos socialine kampanija pastatyti „auksinius“ pinigų konteinerius, taip atkreipiant visuomenės dėmesį į vertybines problemas. Pasak B. Gruževskio atliekų ir pinigų rūšiavimas turi vieną bendrą vektorių – jis parodo žmonių sąmoningumo lygį. „Galima perfrazuoti Antikos graikų posakį ir pasakyti: „Parodyk man, kaip tu elgiesi su savo atliekomis, aš pasakysiu, koks yra tavo sąmoningumas ir demokratijos lygis“, – sako Lietuvos socialinių mokslų centro direktorius prof. B. Gruževskis.
Rimantė Jančauskaitė