Kampiškių kaimo tremtiniai

„Bangų mūšai“ – 65-eri
Šių metų pabaigoje sukako 65-eri metai nuo vieno masiškiausių Lietuvos žmonių trėmimų, pavadinto „Bangų mūša“ („Priboj“). Ji plovė ir kaimų, ir miestelių žmones. 1949 m. kovo 25 d. „Bangų mūša“ palietė ir Kampiškių kaime, Prienų rajone, prie pat Nemuno gyvenusią Kavaliauskų šeimą.

Juozas Kavaliauskas, Andriaus (1898-1978) su žmona Ona Pastarskaite – Kavaliauskiene užaugino 4 vaikus: vyresnes dukras Marytę ir Antaniną, sūnus Juozą, gimusį 1925 m., ir trejais metais jaunesnį pagranduką Antaną. Šeima ramiai triūsė savo 3-jų hektarų žemelėje iki sovietinės invazijos. Tačiau ne tik karas, bet ir pokaris Kampiškiuose buvo neramus.

Šalia kaimo Druskų (Alksniakiemio) miške buvo net 5 partizanų bunkeriai. Kiek pavyko sužinoti, nė vienas kampiškėnų vyras nebuvo sąrašinis partizanas, bet dauguma kaimo žmonių geranoriškai juos rėmė. Aktyviausia partizanų ryšininkė buvo Kavaliauskų Marytė. Ją areštavo ir nuteisė daug metų kalėti. Kovo 25 d. Sibiran išvežė tik tėvus ir abu sūnus, vienintelę šeimą iš Kampiškių kaimo. (Kitaip represuotų buvo daugiau).

Sibire
Kadangi visi Kampiškių tremtiniai jau Amžinybėje, o jų atžalos apie vargus Sibire nieko nežino, prisiminimais pasidalino Birštone gyvenanti Onutė Jakučionytė – Kurapkienė, gimusi 1934 06 24. „Mes gyvenome Pajiesio kaime, Kauno rajone. Mūsų šeimą taip pat plovė „Bangų mūša“. Sibiran dardėjome tuo pačiu traukiniu, kaip ir Kavaliauskai, tik skirtinguose vagonuose. Visi vagonai buvo panašūs – juodi, aprūkę, drėgni, užkaltais langais. Buvo labai ankšta, trūko oro. Kai pajudėjo traukinys, žmonės žegnojosi, balsu meldėsi, giedojo, verkė vaikai, aimanavo seneliai. Iš Irkutsko sunkvežimiais dar vežė tolyn į rytus, apie 500 km, į Žigalovsko rajoną. Išskirstė į atskirus kolūkius. Mes pakliuvome į Znamenkos kolūkį kartu su Kavaliauskų šeima. Visa kelionė iš Lietuvos iki kolūkio užtruko apie mėnesį. Kolūkyje buvo tremtiniams pastatyti mediniai nameliai iš sibirinių pušų, kedro ir maumedžio. Su Kavaliauskais gyvenome atskiruose nameliuose, bet arti vieni kitų. Susipažinome ir labai susidraugavome, nes pas juos buvo du sūnūs, o mūsų šeimoje dvi dukros. Mano tėtė kartu su Kavaliausku ir jo suaugusiais sūnumis dirbo miške. Dirbantiems miškuose davė medžioklinius šautuvus apsiginti nuo žvėrių (svarbiausia – meškų). Darbas miške rankiniais įrankiais buvo labai sunkus. Žiemą reikėdavo atsikasti sniegą, kad pjaunamo medžio kelmas liktų kuo žemesnis, o nugenėtas šakas privalėjo sudeginti. Vyrai grįždavo pūslėtom rankom“, – pasakoja Onutė.

„Kai mus nuvežė, ir ten jau buvo pavasaris. Kolūkio laukuose radome daug paliktų pernykščių varpų, sušalusių bulvių. Iš bulvių darėm krakmolą, o iš varpose likusių grūdų – kruopas. Mes nusivežėme kibirą bulvių, storai nulupome, lupynas pasodinome, o bulves suvalgėme. Iš tų lupynų užaugo puikios bulvės, prikasėm du maišus. Miškuose buvo daug uogų: žemuogių, serbentų. Uogos užaugdavo didelės, nes žemė ten labai gera. Uogauti buvo pavojinga, miške šliaužiojo daug gyvačių. Aš, kaip nepilnametė, ganiau kolūkio avis, o sesuo melžė karves. Znamenkoje kartu su Kavaliauskais gyvenome vienerius metus. Kitą pavasarį mus ir dar 4 šeimas išvežė į kitą kolūkį – Rudovką. Kadangi su Kavaliauskais buvome labai susidraugavę, tai atsisveikindami liūdėjome“, – prisimena Onutė.

Vėl Kampiškiuose
Juozo Kavaliausko dukra Daiva parodė Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos išduotą archyvinę pažymą, kurioje rašoma, kad Kavaliauskai Irkutsko srities Žigalovsko rajone tremtyje išbuvo nuo 1949 m. kovo 25 d. iki 1957 m. gegužės 10 d. Lietuvos Respublikos įstatymu jie reabilituoti. Pažyma išduota 1990 m. balandžio mėnesį.

Daiva šeimos archyve turi ir kitą svarbų dokumentą – gimtųjų namų susigrąžinimo aktą, išduotą 1961 m. vasario 22 d. Jame rašoma: „Iš vienos pusės Prienų rajono Alksniakiemio apyl. Karolio Požėlos v. kolūkio pirmininko Liegiūtės Petronės, d. Vinco remdamasis perkainavimo aktu Nr. 13 iš 1961 metų vasario mėn. 13 d. pardavė gyvenamą namą 9x8x2,5 esantį Kampiškių kaime buv. Kavaliausko Juozo s. Andriaus priklausomybėje pil. Kavaliauskui Juozui s. Andriaus gyv. Prienų rajone, Alksniakiemio apylinkėje, Kampiškių kaime.

Pil. Kavaliauskas Juozas s. Andriaus pilnai atsiskaitė už perkamą gyvenamą namą ir nuo šio akto sustatymo dienos minimas gyvenamas namas pereina pil. Kavaliausko Juozo, s. Andriaus nuosavybėn“. Parašai ir antspaudas yra.

Į tėviškę Kavaliauskų šeima grįžo pagausėjusi. Jaunesnysis sūnus Antanas Sibire vedė ir į Lietuvą parsivežė sūnelį Gintautą, gimusį 1956 03 04, ir vos trijų mėnesių mažylį Vytautą.

Kadangi žemė buvo nacionalizuota (iš pradžių priklausė K. Požėlos kolūkiui, vėliau perduota Prienų miškų ūkiui), Kavaliauskams teko darbo ieškotis arčiau namų. Antanas įsidarbino keltininku. 1959 m. įsikūrus turistinei bazei, senasis Kavaliauskas joje sargavo (saugojo valtis). Juozas porą metų dirbo privačiose statybose – statė birštoniečiams namus.

Darbas miške
1959 m. įsteigus Alksniakiemio girininkiją, Juozas Kavaliauskas 25-erius metus dirbo miško darbininku. Pradžioje jam darbo užduotis nurodydavo girininkas Julius Aukštaitis. Nuo 1964 m. daugiau kaip 12 metų Juozas Kavaliauskas, jo kaimynai Juozas Bendinskas, Justinas Padriezas, Karolis Langis, Kalvių darbininkai bei du eiguliai buvo mano bendradarbiai. Visus juos prisimenu kaip sąžiningus, puikius, stropius ir gerus specialistus, kokybiškai atliekančius visas jiems pavestas užduotis.

Niekada negirdėjau Juozo Kavaliausko dejuojant, kad jam sunku per dienas tampyti 12 kg motopjūklą „Družba“. Nesiskundė ir kiti bendradarbiai, kai 1967 m. praūžusi audra išguldė Žemaitijos miškus, ir visi Alksniakiemio girininkijos darbininkai vienerius metus (su nedidelėm pertraukom) triūsė Platelių girininkijoje. Žiemą teko braidyti po gilų sniegą (aš pamesto vieno veltinio kaliošo taip ir nesuradau), išverstas gražuoles pušis sugaminti į sortimentus ir arkliais juos ištraukti į tarpinius sandėlius. Patiems reikėjo sudeginti šakas, išvalyti kirtavietes, paruošti dirvą ir pasodinti mažas pušeles. Darbininkai į namus būdavo parvežami ne dažniau kaip kartą per mėnesį.

Labai tvarkingai Juozo Kavaliausko brigada dirbo ir savame miške. Į kurortinį Alksniakiemio (Druskų) mišką, be įprastinių įrankių, nešdavosi ir šakes, kuriomis kruopščiai surinkdavo mažesnes šakas (didesnes eglines ir pušines šakas dažnai kolūkiečiai išsiveždavo namo kurui), kurios supleškėdavo laužuose. Miškas buvo kruopščiai išvalomas, ir nė vienas turistas nesiskundė dėl netvarkos jame.

O kokias gražias pavėsines Juozo brigada surentė prie turistinės bazės. Man reikėdavo pasiūlyti tik idėją, ir darbininkai ją puikiai įgyvendindavo. Kokias dideles ir praktiškas laužavietes jie išmūrijo turistams ir jaunimo stovyklos poilsiautojams…

Kai girininkijos senoji valtis sukiužo, abu Juozai padarė naują, grakščią kaip gulbė. Gal todėl ji buvo greitai pavogta. Puikiai jie susidorojo ir su gana didelio šiltnamio statyba. Ant jų pečių gulė ir šienapjūtės darbai, nes girininkijos arkliams reikėjo paruošti pašarus. Dar nepamiršome, kad sovietmečiu buvo organizuojamas socialistinis lenktyniavimas. Nugalėtojai būdavo išaiškinami pagal išdirbio normas, ir tik viršijus jas darbininkams buvo leidžiama priskaičiuoti premijas.

Girininkijos miško plotas buvo tik 1300 ha, darbų joje pritrūkdavo, tad Juozo Kavaliausko brigada dažnai talkindavo Šilavoto, Balbieriškio ir kitoms girininkijoms.

Nuo 1977 m. gegužės Alksniakiemio girininkijos miškai prijungti prie Birštono girininkijos. Juozas Kavaliauskas ir ten nuolat buvo tarp geriausių. Tai atsispindi ir girininkijos leistame foto sienlaikraštyje. Viename iš puslapių parašyta: „Juozas Kavaliauskas socl. laimėjęs pirmą vietą (per 1982 metus išdirbo 328 normas) su savo padėjėju Juozu Mikalausku truputį dirbo statybininkais. Ir štai „išdygo“ girininkijos pastatas – patalpa miško pramonės ūkio menininkui“.

Šeima
Daiva Kavaliauskaitė prisimena: „Mano tėtis gimė Kampiškių kaime, o mama Marija Elena Rudzenskaitė kilusi iš Jiezno seniūnijos Julinavos kaimo. Tėvai susituokė 1959 m. gruodžio 12 d. Santuokoje išgyveno 43 metus. Mama buvo namų šeimininkė, vasarą prižiūrėdavo girininkijos daigyną, auklėjo miško kultūras. Tėvai užaugino sūnų Valdą, gimusį 1964 m., ir dukrą Daivą, gimusią 1968 m. Valdas mokėsi Alksniakiemio pradžios mokykloje. 1983 m. baigęs Birštono vidurinę, mokėsi Kauno politechnikos institute, Mašinų gamybos technologijos fakultete. Jau 20 metų dirba „Kauno vandenyse“ inžinieriumi mechaniku. 1989 m. vedė bendrakursę Liną Pundytę. Jie užaugino sūnų Roką, gimusį 1995 m. Abu mano tėvai jau iškeliavę Anapilin. Mama mirė 2004 m., tėtis 2008 m.“, – su liūdesio gaidele prisimena Daiva.

„Aš 1989 m. baigiau Birštono vidurinę ir įstojau į Kauno P. Mažylio medicinos mokyklą. Ją baigusi pradėjau dirbti „Spalio“ (dabar – „Tulpės“) sanatorijoje medicinos seserimi. 2009 m. baigiau neakivaizdines slaugos studijas Kauno medicinos universitete“, – trumpai apie save pasakoja Daiva.

Dabar ji slaugytoja „Tulpės“ sanatorijos Onkologiniame skyriuje. Skyriaus vedėja Aušra Mituzaitė sako: „Daiva labai gera darbuotoja. Po tėvų mirties pašventė savo gyvenimą darbui sanatorijoje. Ji domisi savo specialybe, gilina žinias paliatyviojoje medicinoje. Daiva atlieka fizioterapines procedūras, be to, po kelis ligonius masažuoja, leidžia vaistus, visą darbo laiką kontaktuoja su žmonėmis, pagal grafiką tenka ir naktimis budėti“, – aiškina skyriaus vedėja.

Pati Daivutė sako, kad ligonių būna įvairių, bet dauguma geranoriški, malonūs.

Vasaromis Daiva gyvena tėviškėje Kampiškiuose, prižiūri sodybą, turi nedidelį daržiuką, šiltnamį. Sodyboje dažnai lankosi brolis Valdas su šeima, pusbrolis Vytautas su dukromis. Į darbą per Nemuną keldavosi keltu, jokių nepatogumų nejautė. Šiemet blogiau. Per Nemuną ilgai niekas nekilnojo. Vicemero Juozo Aleksandravičiaus teigimu, nuo birželio 5 d. savivaldybė nusamdė privatų žmogų, kuris į kitą krantą keleivius perkelia savo kateriu. Birželio 8 – tą dieną ilgai ieškojau panemunėje kilnojimo grafiko, bet jo neradau. Kol kas tokio grafiko nematė ir Daiva.

Teresė Murauskaitė