Žydėjimo, vešėjimo ir santarvės šventė

Nuo seno buvo žinoma, kad Sekminės – tai ir piemenų šventė, tačiau šiandien, ko gero, šis šventės motyvas jau baigia prarasti prasmę. Mat, pasak Lietuvos ūkininkų sąjungos Prienų skyriaus pirmininko Martyno Butkevičiaus, karvių Lietuvoje ne tik mažėja, bet ir pačios karvės jau kitokios.

Neseniai viena jų krašto ūkininkė, sumaniusi papildyti bandą, nusipirko karvių ir telyčių, kurios jau nepažįsta augančios žolės ir nemoka jos ėsti. Gyvuliai jau tik seka paskui važiuojantį mechanizmą ar slenkantį transporterį, įpratę gauti gatavą pašarą.

Tačiau nepaisant besikeičiančio laikmečio ir sparčiais žingsniais šuoliuojančios modernizacijos, Lietuvos kaimas išlieka ištikimas tradicijoms. Išlieka, žinoma, ten, kur jos branginamos ir puoselėjamos, perduodamos ir, svarbiausia, perimamos iš kartos į kartą. Kažin ar būtų pasisekę Vidai ir Martynui Butkevičiams į savo sodybos kiemą švęsti Sekminių prikviesti tiek jaunų žmonių, jeigu jų pačių, Gylių, Drūlių, Pažėrų, Vilčinskų ir kitų Veiverių krašto ūkininkų namuose nebūtų remiamasi į tas vertybes, kurios buvo svarbios tėvams, seneliams. Perėmę iš tėvų ūkius ir juose naujoviškai besitvarkydami, šiandieniniai žemės šeimininkai kartu nepamiršta ir tradicinių švenčių bei jų papročių. Tad ir Butkevičių kieme jie smagiai, kartu su besistiepiančiomis jau pačių atžalomis, laidė aitvarus, suposi sūpynėse, vėžinosi brička ir, žinoma, kartu su vyresniaisiais aptarė ūkiškus reikalus, kasdienius darbus, ragavo tradicinės Sekminių kiaušinienės.

Ir ne tik kiaušiniene sekmadienį kvepėjo Butkevičių sodybos kiemas, bet ir karštomis bulvėmis, bulvių plokštainiu, šviežiu naminiu sūriu ir čia pat muštuvėje sumuštu sviestu. Buvo čia ir dainų, ir muzikos, klegesio ir daug šilumos, kuria dalinosi ne tik šeimininkai, bet ir visi susirinkusieji, pritardami išminčiai, kad Sekminės, tai – ne tik žydėjimo, vešėjimo, bet ir santarvės šventė.

Ramutė Šimukauskaitė