Vilties. Be gedulo šešėlio…

Birželio 13-oji, šv. Antano diena, laikoma šienapjūtės pradžia. Ir tuomet, prieš 53 – ejus metus, Lietuvos ūkininkai kruopščiai ruošėsi šiam karštam vasaros darbymečiui – išplakė dalgius, apėjo labiausiai sužėlusias pievas ir galulaukes, tikėdamiesi, kaip ir kasmet, prikrauti pilnas daržines gerai išdžiovinto šieno, kuriame ilgai išsilaikydavo tie sumišę žolynų, medaus ir dar dievaižin kokie neapsakomai jaudinantys vasaros kvapai…
Deja, dar neišaušus rytui, daugelio ūkininkų viltims nebuvo lemta išsipildyti – 1941 m. birželio 14 d. 3 val. nakties NKVD pradėjo masinius lietuvių areštus ir trėmimus. Iki šiol nėra nustatytas tikslus ištremtųjų ir žuvusiųjų pakeliui į tremtį skaičius.
Nors šiandien gyvų tremties liudininkų jau nedaug belikę, tačiau skaudūs prisiminimai tremtinių šeimas tebelydi iš kartos į kartą. Kaip ir klausimas: „Kodėl ir už ką?“. Kodėl jie, per amžius gyvenę savo tėviškėse, mylėję savo tėvynę, savo kraštą ir savo šeimas, už tą meilę turėjo sumokėti nežmonišką kainą? Trėmimų operacija NKVD dokumentuose buvo vadinama „socialiai svetimų elementų išsiuntimu“. Turimų archyvų duomenimis, iš viso 1941-1952 m. iš Lietuvos buvo ištremta apie 135,5 tūkst. žmonių. 1945-1952 m. į tremtį išvežta daugiau kaip 32 tūkst. lietuvių vaikų. Kodėl jie – politinio, karinio, ūkinio Lietuvos elito atstovai – savo tėvynėje virto „socialiai svetimais elementais“, nors visoms tremtinių grupėms būdinga tai, kad nė vienas iš tremtinių formaliai nebuvo nuteistas, nė vieno iš jų kaltės net nebuvo bandyta civilizuotai įrodyti?
Tačiau ir po daugelio metų ieškodami atsakymo į šiuos klausimus nekaltinkime Dievo nei likimo. Kaltininkas aiškus – svetima valstybė agresorė, vykdžiusi nusikalstamą politiką, lydimą okupacijos, kuriai pateisinti nėra nei humaniškų priežasčių, nei argumentų. Ne ką toji politika pasikeitė ir šiandien, tai patvirtina dabartiniai įvykiai Ukrainoje. Ir vis dėlto į klausimą, ar trėmimo metais Lietuvoje galėjo būti mažiau aukų, lieka neatsakyta. Kas žino, kiek šeimų tuomet įskundė patys tautiečiai, kolaboravę su uniformuotu ir ginkluotu priešu, įžengusiu į Lietuvos žemę, kiek pavydžių, piktų ir kerštingų žmonių sovietinės valdžios struktūroms įdavė savo pažįstamus, artimiausius kaimynus ar netgi gimines?
Todėl nelengva suvokti, kas atsitiko tų žmonių dvasiai, kad Vinco Kudirkos ir kitų Lietuvos didžiavyrių žodžiai apie vienybę, būtent kurioje slypi ir tautos stiprybė, buvo be gailesčio pamiršti, paminti ir ilgam numarinti. Dėl kokių priežasčių jie pardavė savo sąžinę ir nulėmė kitų žmonių likimą, patys pasiryžę uoliai tarnauti okupantui? Dėl sotesnio kąsnio, šiltesnės vietos, karjeros ar valdžios?.. O juk tarp įskųstųjų buvo ir jų kaimynų vaikai, žaisdavę viename kieme, ir moterys, dalindavęsi kasdiene duona ir rūpesčiais, ir vyrai, pagelbėdavę vieni kitiems ūkio darbuose, o po darbų kartu gerdavę alų… Tai buvo savi žmonės, amžius šalia išgyvenusios kartos. Ir ne vieną iš tremtinių, prievarta atsidūrusių toli nuo tėvynės, labiausiai žeidė savųjų, tautiečių, išdavystės.
Ačiū Dievui, galima kalbėti ir apie kitokius žmones, kurie nepasidavė provokacijoms, gelbėjo ir slėpė įtrauktuosius į juodus sąrašus, rizikavo savo gyvybe, padėdami partizanams jų nelygioje kovoje. Tokių buvo labai daug. Nors tai ir nepadėjo išvengti pusę amžiaus trukusios okupacijos, tačiau per visą tą laiką Lietuvos žmonės sugebėjo išsaugoti svarbiausią vertybę – laisvės troškimą – ir įrodyti, kad tik vieninga tauta gali būti laisva.
Sakoma, kad istorija moko ir verčia susimąstyti, atskleisdama visas klaidas. Tik ar visada sugebame iš jos pasimokyti? Ar šiandien Lietuvoje netrūksta elementariausio teisingumo, vienybės ir ar prie to neprisideda nešvari politika „skaldyk ir valdyk“? Ar rietenos dėl valdžios – kas ką išstums, nesirinkdamas priemonių savo tikslams pasiekti, ir garsūs patikinimai, jog viskas daroma valstybės labui, padės suvienyti žmones, matančius, kaip žodžiai, sklindantys iš aukščiausių valdžios sluoksnių, smarkiai skiriasi nuo darbų?
O gal, save laikydami dorais krikščionimis ir bent prieš rinkimus dažniau užsukdami į bažnyčią, politikai susipras pasimokyti ir iš Šventojo Rašto, skelbiančio doros bei teisingumo tiesas, ir iš šventųjų gyvenimo? Kad ir iš šv. Antano, kurio vardą minime Gedulo ir Vilties dienos išvakarėse? Gimęs turtingoje ir religingoje Egipto krikščionių šeimoje, šis šventasis, būdamas 18 ar 20 metų, neteko tėvų. Našlaitė liko ir jo mažametė sesuo. Kartą, įėjęs į bažnyčią, jis išgirdo kunigo tariamus žodžius: „Jei nori būti tobulas, eik parduok, ką turi, išdalyk vargšams, tai turėsi lobį danguje. Tuomet ateik ir sek paskui mane“ (Mt 19, 21).
Žodžiai padarė stiprią įtaką, tarsi buvo skirti asmeniškai jam. Antanas atsisakė tėvų palikimo, padovanojo žemes stokojantiems. Pardavęs turtą, pinigus išdalino vargšams, dalį jų palikęs sesers išlaikymui, paliko namus ir pasišventė Dievo tarnystei…
Tokios aukos iš dabartinių valdžių niekas, žinoma, nereikalauja. Reikia tik vieno: kad jos sugebėtų išsaugoti žmonėse viltį. Tik viltį. Be gedulo šešėlio.
Nijolė Ulozaitė