Mano gimtoji Kęstučio gatvė

Būnant Prienų senelių globos namuose, kur vyko Trečiojo amžiaus universiteto klausytojų susirinkimas, kalba pakrypo apie Kęstučio gatvę. Miesto senbuvis Jonas Vyšniauskas papasakojo apie joje gyvenusius žmones, jų veiklą. Antanina Aleknavičienė patarė prisiminimus užrašyti, kad jauni žmonės žinotų gatvės praeitį.

Gatvės pavadinimo ištakos
Žymiausių Prienų krašto žmonių, svarbių istorijos ir kultūros įvykių kalendoriuje (1999 m.) rašoma: „1782 metais Prienuose buvo septynios gatvės: Dvaro, Žalioji, Kauno, Bažnyčios, Birštono, Balbieriškio ir Naujoji“.
Mano senelis Kazimieras Beitnaras iš A.Majausko pirko žemės sklypą, esantį Novomiestnaja (liet. Naujamiesčio), taip žmonės Kęstučio gatvę vadino carizmo laikais. Kada ji buvo pervadinta į Kęstučio, nėra duomenų. Galima spėti, kad galbūt 1918 metais, atgavus Nepriklausomybę. Paminklas LDK Kęstučiui Prienuose buvo pastatytas tik 1937 m.
Noriu pridurti apie Prienų gatvių pavadinimus. Sovietmečiu buvusių lietuvių pakalikų pastangomis buvo pakeisti gatvių pavadinimai: Kęstučio – į M.Gorkio, Vytauto – į Tarybų, J.Brundzos – į Jaunosios gvardijos, lakūno Vaitkaus – į Raudonosios armijos ir kt.

Tačiau koks ryšys tarp Žemutinio naujojo Gardino (Nižnyj Novgorod) ir Prienų? Rusų rašytojas Aleksiejus Peškovas (M.Gorkis), gyvenęs Rusijoje, nė nesapnavo Prienų….

Namai ir gyventojai
Vytauto – Kęstučio gatvių sankirtoje stovėjo autobusų stotis. Prie jos – Montvilos namas. Jo sūnus prieš karą išvyko į Estiją ir ten pasiliko. Priešais bažnyčią plytėjo laukas, kur suvažiavę ūkininkai atlaidų metu ir sekmadieniais palikdavo vežimus su arkliais. Šalia – trys klebonijos namai. Viename jų gyveno tarnai, ūkio darbininkai. Gatvėje – šulinys su pumpavimo rankena. Čia 1946 metais, man su broliu besimokant Medelyne, trečioje gimnazijos klasėje, vakare po šokių buvo nužudytas komsorgas V.Bubnys. Tai pogrindžio kovotojai įvykdė jam savo nuosprendį. Ilgai telkšojo kraujas, kol jį nuplovė.

Gimnazijos pastato gale į upelio pusę stovėjo kryžius. Jį komunizmo statytojai nupjovė naktį.
Gimnazijos kiemai buvo du, vienas – viršutinėje kiemo dalyje, antras – sporto aikštė – apačioje. Čia stovėjo ūkinis pastatas, sandėlis ir pirtis. Vokiečių okupacijos metais privalėjome eiti į pirtį (kaina buvo dvi ostmarkės), mat okupantai atnešė niežus ir grybelį. Nebuvo muilo, cukraus, tik sacharinas. Muilą virdavo namuose.
Prie gimnazijos esančiame name gyveno gimnazijos direktorius Antanas Lyberis su žmona, dantų gydytoja. Kalnų gatvelėje, netoli mūsų tėvų, jie buvo pasistatę namą, kurį, išvykdami gyventi į Vilnių, paliko namų šeimininkei.

Pirmos sovietų okupacijos metais (1940 – 1941 m.) visi Kęstučio gatvės gyventojai turėjo būti ištremti. Keletą naktų, susikrovę patalus, laukėme stribų, mat mūsų ir kaimyno A.Mockapetrio namai buvo ilgi ir dideli. Nespėjo išvežti – vokiečiai užpuolė.
Trys kaimynai – mano tėvas, V. Kočanas ir A.Mockapetris – laikė gyvulius. Su kareivinių vadovybe sudarė sutartį – kiekvienas kas trečią dieną iš kareivinių veždavo maisto atliekas. Man, tada dar aštuonmečiui, atrodė didžiausia nuodėmė mesti į atliekų statinę neprapjautus baltos duonos kepalėlius. Tai darė rusų kareiviai. Motina sakydavo: „Nubaus Dievas už duonos išniekinimą“. Persisotinę lietuvišku maistu, kareiviai vėliau alpo iš bado paimti į vokiečių nelaisvę. Žmonės ir mes, vaikai, jiems mesdavome duonos, kai nematydavo vokiečių sargybiniai. Vėliau buvo leista ūkininkams pasiimti dar nenusilpusius kareivius darbams į kaimą. Mano motinos brolis Antanas Balčiūnaitis į Pakuonį išsivežė rusą belaisvį, vardu Sebastijanas. Baigiantis karui, dėdė jam padėjo pabėgti pas partizanus į mišką.

Doras žmogus – rusas – parašė ir paliko raštą, kad buvo gerai globojamas ir pasakė: „Tavęs, Anton Petrovič, neišveš“. Bet 1951 metais paskutiniu etapu vietiniai stribai išvežė dėdės šeimą į Irkutsko sritį, kaip „buožę“, turėjusį 27 ha žemės. Lydintis KGB kareivis patarė pasiimti šiltų drabužių, nes „ten“ bus šalta ir alkana.
Dar apie kaimynus… Gatvėje gyveno A.Majauskas, turėjęs kelis hektarus žemės. Ji buvo atimta. Kitas – siuvėjas Juozas Stankevičius, jo dukra Aldona tapo mokytoja, o sūnus Albinas buvo teisininkas – dirbo Ministrų Taryboje.
Neišvengė tremties Ruseckų šeima. Ji turėjo tris namus. Viename veikė karininkų valgykla. Sūnus Eugenijus įstojo į kunigų seminariją. Naktį name atliko kratą, rado Maironio raštų…
Žmonės kalbėjo, kad šeimą įskundė Eugenijaus draugė, keršydama, kad jos nevedė, o išėjo į seminariją.

Tėvas Ruseckas iki karo dirbo kooperatyvų revizoriumi, žmona – Prienų teismo sekretorė. Jie buvo paskelbti „liaudies priešais“.
Paminėtina Mieldažių šeima. Iš jos kilęs kunigas Juozas Mieldažys, dabar rezidentas Marijampolėje. Klebonaudamas Aleksoto senojoje bažnytėlėje, mums vėlai vakare suteikė Santuokos sakramentą visam gyvenimui…
Tarp po karo padėjusių okupantams buvo ir toks Širvila. Ardydamas sprogmenį, jis susižalojo abi rankas. Pasidarė iš vielos rankos pirštus, užsikabino ginklą.

Nuo Mieldažių namo taku prie Nemuno buvo Artmono namelis. Prie vandens veikė keltas. Savaitgaliais žmonės keldavosi per Nemuną į gegužines, linksmindavosi, ten grodavo orkestras, vykdavo šokiai. Smagu jiems būdavo.

Tais gerais laikais, kai buvo laikomasi drausmės ir tvarkos, gatvę naktimis saugojo du policininkai – Akelaitis ir Jančius.
Kitoje Kęstučio gatvės pusėje nuo dabartinės internatinės mokyklos buvo skerdykla. Čia masiškai buvo skerdžiami išvežtų ūkininkų galvijai. Net šautuvus davė, jei užpultų partizanai, bet budėdavo ir kareivis, nes mėsą atiduodavo kariuomenei.
Kęstučio gatvėje, netoli mūsų tėvų namo, dar carizmo laikais statytame name gyveno Reikelis. Du jo broliai išvyko į Ameriką, o trečiasis liko Prienuose, nes negavo iš gydytojo sveikatos pažymos. Iš jo paties ir kaimynų pasakojimų žinome, kad jis dalyvavo 1903 – 1904 metų Rusijos – Japonijos kare. Ten buvo sužeistas ir kontūzytas. Gaudydavo Nemune žuvis, pasisodindavo savo darže bulvių. Buvo ramus, niekam neužkliūdavo.

Gegužės 1 – ąją ir lapkričio 7 – ąją buvo privalu mieste iškelti vėliavas. Tai atsitiko gegužės 1 – ąją. Reikelis iškėlė trispalvę carinės Rusijos vėliavą su balta, mėlyna ir raudona spalvomis. Jis ją, kaip spėjama, buvo išsaugojęs iš senų laikų ar parsivežęs iš karo.
Gatvės milicijos įgaliotiniui nepatiko vėliava. Jis nukabino kotą ir dvi vėliavos juostas nuplėšė, o raudonąją dalį paliko. Senajam Reikeliui (vardu jo niekas nevadino, o gal jo net nežinojo) tai buvo skaudus dvasinis smūgis. Jis tyliai paėmė nuplėštas juostas ir nieko nepasakė milicininkui. Tas pareigūnas nežinojo, kad žmogus yra ligonis, tik aklai vykdė pareigą.

Jau sovietų laikais Reikelio ir šalia prilipdyto namo nebeliko. Juos nugriovė. Jų vietoje vieno kolūkio agronomas pasistatė mūrinuką, o už jo išdygo dar keli – taip atsirado Kalnų gatvė, einanti Nemuno link.
Apie žymius gatvės gyventojus ne kartą buvo rašyta, be notaro J.Vilkutaičio, reikėtų paminėti A.Maceiną ir A.Vyšniauską. Vienas buvo filosofas, kitas – gamtos mokslų daktaras. Tiksliai nepamenu, ar mūsų gatvėje gyveno poetė Marija Aukštaitė, kurios eilėraštį „Tykus vakars ramus“, virtusį daina, mums, vaikams, vakarais dažnai dainuodavo mūsų motina. Ši daina gyva ir mano bei sesers Onutės prisiminimuose. Abu dažnai ją užtraukiame…

Apie turgus ir kapines
Kur dabar yra sovietų karių kapinės, prieš karą veikė kiaulių turgus, netoli skerdyklos – arklių turgus (po karo – dar ir prie internato bei šalia dabartinės „Žiburio“ gimnazijos pastato). Vokiečių okupacijos metais ir miesto centre būdavo rengiami didžiuliai turgūs. Čia už dvi okupacines markes žmonės gaudavo karšto vėdaro gabalą.
Kęstučio gatvėje veikė vokiečių ir žydų kapinės. Nepraėjus nustatytam 100 metų laikotarpiui nuo paskutinio palaidojimo, jos buvo išniekintos ir sunaikintos. Pirmiausia nukentėjo vokiečių kapai. Čia 1958 – 1959 m. ant išmėtytų vokiečių kaulų ir kaukolių pastatyta dabartinė „Žiburio“ gimnazija. Prienuose nuo Pirmojo pasaulinio karo Kęstučio gatvėje gyveno vokiečiai kolonistai. Ilgainiui jie sulietuvėjo. Tai buvo Ulerių, Kozinaičių, Dyfartų, Dalgovų, Koblencų, Bitcherių šeimos (Bitcherio privačioje pradinėje mokykloje mano brolis Juozas baigė penkis skyrius). Vieni vokiečiai pasitraukė į Vokietiją, kiti – išvyko į Austriją. Vieni grįžo, kiti – ne. Vokiečiai J.Brunzos gatvėje turėjo ir savo bažnyčią – kirchę, kuri sudegė gaisro metu.
Kapinėse buvo palaidotas Prienų dvaro grafas. Sugriovė koplyčią, atidarė karstą… Aš ir daugelis bendraamžių matėme, kaip, gavęs oro, subyrėjo grafo rūbas su regalijomis, šalia buvo kalavijas su spalvoto metalo rankena.
Darbininkai keletą dienų nepasirodė darbe. Žmonės kalbėjo, kad jie pragėrė rastą lobį, o kiti – esą ir namus pasistatė…

Ant žydų kapų partijos valia išdygo vaikų lopšelis – darželis. Šviesios atminties mokytoja Danutė Dvilinskaitė kovojo prieš šias statybas, net aukštą valdininką (žydų kilmės) išsikvietė. Viskas veltui…
1961 m. uždarytos senosios Prienų kapinės, dabar jos beveik pavirtusios parku – takai, takeliai, nugriautos mūro tvoros, atvertas vaizdas, žiūrėkite, vaikščiokite. Ir visa tai vyksta civilizuotame pasaulyje…

Apie prekybą ir amatus
Mūsų gatvėje veikė dvi maisto prekių parduotuvės – J.Adomaičio ir J.Vyšniausko. Už 1 centą gaudavai apvalų saldainį su likeriu viduje. Degtukų dėžutė taip pat kainavo 1 centą.

Prie Stasio Ratkevičiaus namo gyveno Grinkevičiai. Jų kieme, kaip manieže, apdirbdavo galvijų odas. Ties Žiūros namu Nemuno tėkmėje rinkdavo kalkakmenius (iš jų darydavo „opną“ – išdegintas kalkes, naudotas statybose). Pats Žiūra ir šalia Maceina – abu buvo geri mūrininkai. Tokia pat Žiūros pavarde buvo „Singer“ siuvimo mašinų agentas (vadybininkas). Prisimenu ir garsų siuvėją Juozą Stankevičių bei ilgametį greitosios pagalbos vairuotoją Tamulevičių (žmonės jį vadino sutrumpintai – Tamuliu).

Apie pirmąjį automobilį mūsų gatvėje…
Dar pradžios mokykloje mokiausi, kai mūsų gatve lėtai – gal antra pavara – nuo klebonijos atriedėjo lengvasis automobilis atidengtu stogu. Jį vairavo jaunas kunigėlis. Mes, basakojai vaikai, bėgome iš paskos – mums patiko išmetamų dujų kvapas (gal geresnis ir švaresnis tuomet benzinas buvo, atvežtas iš Švedijos). Nevijo mūsų, bet priešingai – mėtė saujomis saldainius. Rinkome ir galvojome, koks geras kunigėlis.

Iš Prienų istorijos žinoma, kad mieste buvo ir autobusų stotis, ir benzino kolonėlė. Žmonės važiuodavo į Kauną ir į Birštoną. Taip pat Nemunu plaukė garlaivis.

Apie Vasario 16 – ąją ir karius
Visi žinome, kad kareivinėse stovėjo Lietuvos kariuomenės du pulkai. Jaunus ir gražius karius (tarnauti kviesdavo tik sulaukusius 21 – erių) rikiuote, grojant orkestrui, sekmadieniais atvesdavo į bažnyčią. 11 val. vykdavo Votyva – šv. Mišios. Netikintieji ar kito tikėjimo (jų būdavo keletas) pasilikdavo šventoriuje. Bažnyčioje kariai priklaupdavo tik ant vieno kelio, ant jo laikydami kepurę.
Po šv. Mišių mes, orkestro garsų ir dainų pakerėti, bėgdavome paskui iki kareivinių. Niekas mums nedraudė to daryti.

Ir kaip garsiai skambėdavo jų dainos – „Ant kalno mūrai“, „Tau, sesute, puikios gėlės“, „Pajūriais, pamariais“. Ne vienam iš šalies klausančiam nuriedėdavo džiaugsmo ašara. Pridurčiau J.Marcinkevičiaus žodžiais: „Jauni kaip medžiai. Liekni kaip medžiai. Dar nebučiavę. Dar nemylėję.“ Sakydavo, kad tik po tarnybos grįžę galėdavo vesti… Kaip toj dainoj: „Nepabuvęs kareivėliu, nebus geras artojėlis…“
Kokios gražios būdavo valstybinės Vasario 16 – osios šventės. Kareivinių laukuose (poligone) vykdavo įvairios karių sporto varžybos ir žaidimai. Į keletą statinių sudėdavo nusirengtas uniformas, batus, kepures, likdavo tik su glaudėmis – apatiniais.
Pasigirdus karininko švilpukui, visi kariai puldavo prie statinių atsirinkti savo aprangos ir batų. Radęs ne savo apavą, sviesdavo tolyn. Kiek būdavo juoko ir šypsenų.

Per nustatytą kelių minučių laiką kareiviai jau stovėdavo rikiuotėje, kaip parade.
Tai buvo visos tautos – liaudies ir kariuomenės VIENYBĖS dienos.
Deja, dėl mūsų valdančiųjų nesutarimų gerai apmokyta ir apginkluota moderni to meto Čekijos ir Prancūzijos ginkluote 35 tūkstančių Lietuvos kariuomenė be jokio šūvio, be pasipriešinimo Stalino atėjūnams buvo sunaikinta. Tai skaudi pamoka mūsų kartos žmonėms, išgyvenusiems 50 metų raudonąjį jungą. Tegul mūsų vaikai ir anūkai nepatiria tremčių, smurto, žudynių ir priespaudos.
Tokie visam gyvenimui išlikę atsiminimai apie mano gimtąją Kęstučio gatvę ir namą Nr. 24.
Ir pabaigai – apie pagarbą Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės valdovui Kęstučiui. Jo paminklas neužkliuvo rusų okupacinei kariuomenei, tik vietiniams pakalikams. Jų iniciatyva 1954 metais jis buvo nugriautas. 1990 m. atstatytas ir perkeltas prie tilto per Nemuną.

Verktų mūsų valdovas, jei stovėtų senoje vietoje ir žiūrėtų į sunaikintas kareivines, paverstas UAB – ais ir įvairiomis įstaigomis. Gaila ir man, prieniečiui, išgyvenusiam gimtinėje 37 metus. Juolab kad šias kareivines statė ir mano tėvai.
Dabar galvoju, kodėl mūsų motina broliui, gimusiam 1930 metais, davė antrąjį – Vytauto – vardą, o man tik Algirdo. Galėjo pavadinti Kęstučiu. Tik Kęstučio dėka išliko Žemaitija ir Lietuva. Šlovė ir jo sūnui, išgarsinusiam Lietuvą visame pasaulyje.

Su pagarba –
Petras Algirdas Beitnaras

Dėkojame Prienų miesto senbuviui Jonui Vyšniauskui, kuris pasidalino archyvinėmis šeimos fotografijomis, fotografui parodė ir papasakojo apie senuosius prieškario laikų Kęstučio gatvės namus.