Pasaulyje daug gerų ir teisingų žmonių…

Apskritai gyvenime žmonės daro daug dalykų, kurie, kaip mums atrodo, nėra geri. Tai mus nuvilia. Tai mums sukelia daug sunkių, slogių minčių. Ir dėl to pasaulis pasirodo (ne pasidaro) vis blogesnis ir blogesnis. Tie kiti žmonės, jie visi balsuoja už blogus, neteisingus politikus. Jie kalba mums mūsų vertybes ir įsitikinimus įžeidžiančius dalykus. Jie daro apskritai netvarką gyvenime. Jie kenkėjai…
Kai tą sukuria mūsų vaizduotė ir tuo mes patikime, pirmiausia nusimename. Vėliau norime susiremti su savo oponentais ir tuoj pat pradėti juos triuškinti savo argumentų jėga. Arba tiesiog tyliai supykstame ir pasmerkiame juos. Norime priversti juos atsakyti už savo elgesio pasekmes. Priversti, įtikinti juos galvoti kitaip, teisingai, taip, kaip mes galvojame. Deja, mums dažniausiai tai nepavyksta… Tačiau galbūt verta atsitraukti ir pirmiausia savęs paklausti, ar jie tikrai yra visiškai atsakingi už tai, kaip jie elgiasi ir mąsto?…
Apsvarstykime, pavyzdžiui, „Hanlono skustuvo“ principą, kuris sako – „niekada nereikėtų piktavališkumui, piktumui priskirti to, ką galima lengvai priskirti nekompetencijai arba tiesiog paprastam kvailumui“. Tai reiškia, kad dauguma blogų dalykų, kuriuos žmonės daro, yra ne iš blogio… o dėl paprastos nekompetencijos. Ne visi yra taip gerai išsilavinę, kaip mes patys, ne visi buvo auklėjami taip, kaip mes patys, ne visi yra tokie talentingi, kaip mes patys… Būtent šioje vietoje galima rasti paaiškinimus daugumai žmonių klaidų. Klaidų dėl blogo vairavimo, blogo, netinkamo elgesio viešose vietose klaidų. Šiukšlių, kurias matome miškuose, paplūdimiuose ir gatvėse, ir daugumos kitų dalykų, kurie, mūsų manymu, yra neteisingi.
Senovės filosofas Markas Aurelijus yra pasiūlęs puikų patarimą, kuriu galima pasinaudoti – pabudę ryte pasakykite sau: žmonės, su kuriais šiandien bendrausiu, gali būti įkyrūs, nedėkingi, arogantiški, nesąžiningi, pavydūs ir pikti. Jie bus tokie, nes negali atskirti gėrio nuo blogio. Bet aš esu tobulesnis, aš pamačiau gėrio grožį ir blogio bjaurumą ir supratau, kad nusidėjėlis turi prigimtį, giminingą su manąja – žinoma, ne to paties kraujo ar gimimo, bet to paties proto ir turinčio dalį dieviškojo prado. Ir todėl nė vienas iš jų negali manęs tyčiomis įskaudinti.
Taip, šiandien susidursime su įkyriais, egocentriškais ir grubiais žmonėmis. Bet jie yra tokie ne todėl, kad jie blogi ar verti mažiau nei mes. Taip yra todėl, kad jie dar nežino geresnio. Nes jie, kažkada anksčiau, gyvenimo aplinkybių sąlygoti, pasiliko gyvenimo paraštėj ir iš jų buvo atimta galimybė pajusti gėrio ir blogio skirtumus. Ir jei mes tai atsiminsime, tuomet tie neišvengiami susidūrimai mūsų taip labai nesupykins ir nesugadins dienos.
Gražios ir nesugadintos dienos visiems.
Gintautas Bartulis