Angelijos Kubilienės poetinis pasaulis

Angelijos Kubilienės debiutinė poezijos knyga „Angelijos eilės“ (Kaišiadorys: „Printėja“, 2021) reflektuoja gyvenimo patirtis dabarties taške, kuris yra tapsmas, kuriame Pasaulio medžio vertikalioji ašis sujungia dangų, žemę ir požemį, horizontalioji – praeitį, dabartį ir ateitį. Rinkinio žmogus pasaulį suvokia intuityviai, tas pasaulis yra sieloje, visi matomi ir nematomi objektai fiksuojami glaudaus gamtos-žmogaus ryšio objektyvu ir kuriamas gyvenimo paveikslas.
Knyga „Angelijos eilės“ sudaryta iš septynių gana skirtingos tematikos dalių: „Žemaitija – tėvonija“, „Šeimos inkliuzai“, „Metų gamtos pajauta“, „Moters galios“, „Birštono oazė“, „Spalvų koliažas“, „Pandemijos pamokos“, tačiau jas visas jungia gamtos motyvas. Gamtos įvaizdžiais išsakomos mintys, išreiškiamos ir sustiprinamos emocijos, gamtoje kontempliuojama. Gamtos simboliai fokusuoja rinkinio pasaulėvaizdį ir pasaulėjautą. Gamtoje būva eilėraščių žmogus, gamtos syvai teka jo venomis, joje detonuoja pasąmonės ir sąmonės resursai: prisiminimai, emocijos, nuotaikos, vaizdiniai, kasdienybės vaizdai. Vyksmas analogiškas tam, kurį išsakė prancūzų poetas Charles Baudelaire „Piktybės gėlių“ rinkinyje: „O Gamta – šventykla, kur piliorai gyvi / Kartais leidžia nugirsti mįslingus žodžius, / Žmonės žengia per simbolių gojus gūdžius, / Kur fiksuoja juos žvilgsniai kasdieniai, savi.“ (Atitikmenys, p. 17). „Angelijos eilių“ žmogui gamta yra įkvėpimo šaltinis, apmąstymų ir nusiraminimo vieta, joje jis save identifikuoja. Miesto ženklų nėra daug. „Ko siekia menas, jeigu ne mums parodyti gamtoje ir dvasioje, anapus mūsų ir mumyse esančius dalykus, kurie nepaliečia mūsų jutimų ir sąmonės akivaizdžiu būdu?“ – klausia filosofas Henri Bergsonas, konstatuodamas, kad poetai ir rašytojai išreiškia sielos būseną, kurioje skleidžiasi emocijų ir mąstymo niuansai, „kurie galėjo būti suvokti jau ilgą laiką, bet liko nematomi, kaip fotografinis vaizdas, kuris dar nebuvo įmerktas į vonelę, kurioje pasireikš. Poetas yra šis apreiškėjas.“ Toks kalbėjimo būdas suartina su skaitytoju, pažadinami prisiminimai, suvokėjas tekstuose atpažįsta save, pojūčių čiuptuvais jis pamažu svaiginasi gerdamas gyvenimo taurę, pasiūlytą eilėraščių žmogaus.
Gamtos vaizdinijoje dominuoja gėlių motyvas. Galima netgi teigti, kad santykis su pasauliu, savimi ir kitais konotuojamas simboline gėlių kalba. Su ramunėmis siejama vaikystė – vėjo mergaitė gimė ramunių pievoje: „Ir per baltą lanką, / Ramunių pievą, / Mane aplankė / Vaikystės Dievas.“ (Vaikystės sapnas, p. 9.). Joje gavo dangaus krikštą ir palaiminimą, įgijo antrąjį kvėpavimą, t. y. gyvybę: „Graikų žodis „pneuma“ taip pat reiškia ir vėjo dvelksmą, ir dievo dvasią: krikštijamojo kvėptelėjimas per krikšto apeigas simbolizuoja gyvybės įpūtimą Adomui.“ Eilėraščių žmogus adoruoja žydėjimą: „Praplyšęs pumpuras pražys baltai.“ (Gėlių kalbėjimas, p. 47), nors teigia: „Dar neišmokau aš gėlių kalbos,“ (p. 47), jis ją girdi savyje: „Dar pasėdėsiu ant suolelio / Pasiklausyt gėlių kalbos,“ (Lelijų vasara, p. 55). Gėlės – spalvų ir kvapų pynė, siejama su emocija, nuotaika. Žiedai simbolizuoja laiko eroziją, kai ima vysti, ir tai gali sukelti liūdesį. Eilėraščių žmogus stengiasi išlaikyti šviesią gyvenimo pajautą: „Žiedai – jie kaip žmogaus jaunystė, / Tik lemta greitai jiems nuvysti, / Kad subrandintų sėklas vaisių, / Kurių aš nuskinti eisiu, / Ir liūdesio širdin neįsileisiu. / Kvapais prisotintus sapnus regėsiu, / Pakeisti nieko nenorėsiu.“ (p. 47). Gyvenimo tėkmė, kaita priimamos kaip neišvengiama duotybė, lemtis, likimas, kelyje žmogų lydi Angelas Sargas. Gyvenimo džiaugsmas suvokiamas ir išreiškiamas per gėlių spalvas „Išaušta rytas, ir puošnus gėlių paradas / Ryškiom spalvom nudegina, svaigina, / O apsisukęs laiko ratas / Vaivorykštėm pasidabina. / Dar pasidžiaugt leisk vasara ne kartą, / Spalvas paglostyt akimis, / Kasdien dėkot likimui verta, / Kad šioje žemėj gyveni.“ (Gėlių paradas, p. 48). Sakralų vaikystės erdvėlaikį simbolizuoja ievos įvaizdis: ievos baltai žydėjo prie Alantos upės ir tebežydi atmintyje: „Įstrigau tame laike / Vaikiškojo nuolankumo, / Sraunios upės tėkmėje, / Spalvose žiedų trapumo.“ (Ten, kur tebežydi ievos, p. 11). Biblinė Ieva „žmonių giminės pramotė <…> bet kokios žmogiškos gyvybės motina.“, „Angelijos eilių“ Pasaulio medis – ieva – žymi ir Pasaulio centrą, jo žiedai simbolizuoja gyvybę, brendimą, augimą.
Simboline gėlių kalba vidinį pasaulį išreiškia Viktorija Vanessos Diffenbaugh‘os romane „Gėlių kalba“. Knygos pabaigoje netgi sudarytas „Viktorijos gėlių žodynas“, paaiškinantis gėlių simbolines reikšmes, bet tik tas, kurios artimos personažui. „Angelijos eilėse“ taip pat būtų galima sudaryti analogišką žodyną rinkinio žmogaus akimis.
Vaikystės erdvėlaikis yra savas, praeities patirtys nuolat pasirodo kamerinėje sąmonės erdvėje, jos neištrinamos ir neištrintinos, nes suteikia stiprybės, nepaisant, kokios jos įsirašė pasąmonėje – geros ar blogos. Kontempliuojantysis dažnai sugrįžta į šią jam itin svarbią erdvę, kurioje mezgasi jo tapatybė, kurioje pajuto bendrystę su gamta ir Kitu, bet tuo pačiu ir vienatvę. Vienatvės motyvas driekiasi per visą rinkinį. Vienatvės išgyvenimai nėra tragiški, destruktyvūs – kalbantysis konstatuodamas savo vienatvę suvokia savo individualumą ir išskirtinumą: „Ruduo – vienatvė, būnant / tarp žmonių, / Ir sutelkta erdvė susikaupimui. / Pabūt vienatvėje šioj ketinu, / Minčių nostalgijoj parimus.“ (Rudens mozaika, p. 66). Charles‘ui Baudelaire‘ui vienatvė inspiruodavo aistrą gyventi ir patirti malonumus: „Nuo pat vaikystės – vienatvės jausmas. Šeimoje ir ypač tarp draugų – amžinai vienišos lemties jausmas. // Tačiau labai stiprus gyvenimo ir malonumų geismas.“ Vienatvės atokaitoje „Angelijos eilių“ žmogus žvelgia į savo būtį, socialinę aplinką, į gamtos stebuklus ir išdaigas.
Rinkinyje dažnas lelijų įvaizdis, simbolizuojantis subtilumą, ritualinį gamtos atbudimą: „Vėl per naktį palijo, / Pakvipo smilkalais lelijų.“ (Lelijos, p. 53), užburiantį grožį: „Man rankas suturėjo / Lelijų kerai.“ (Lelijų kerai, p. 54), skaistumą, meilę: „Krikščionybėje lelijos tapo tyros, skaisčios meilės simboliu.“ Pats rinkinio kalbėjimo būdas yra švelnus, jausmingas, „lelijiškas“: „taip apibūdinamas cikadų ir mūzų balsas poetinėje kūryboje.“
Lyrizmas ir „lelijiškas“ kalbėjimas, gėlių, vienatvės, likimo, bėgančio laiko ir kt. motyvai būdingi ir antrajai A. Kubilienės poezijos knygai „Ąžuolo pavėsy“ (Kaunas: Vitae Litera, 2022). Abiejose knygose švysteli visuomenės kritika, jos gyvenimo būdas. Pasigirsta liaudies ir autorinių dainų, poetų eilių atgarsiai, interpretuojami mitai, pasakos. Poetinis A. Kubilienės pasaulis subtilus, svalvingas, kvapnus, kaleidoskopiškas – praeities ir ateities spektras dabartyje.
Kristina Bačiulienė