Dėmesio trūkumo fenomenas

2022-ųjų metų kovo 11-oji – 32-asis moderniosios Lietuvos gimtadienis galėjo būti santūriai ramus, prisimenant Ukrainoje vykstantį karą, ten griaunamus miestus ir žūstančius šimtus taikių žmonių, apmąstant, kur tokioje aplinkoje esame mes, kuo galime dar labiau padėti agresoriaus užpultai šaliai. Tačiau, jei spręsime iš žiniasklaidos, virto Kovo 11-osios Akto signatarės Zitos Šličytės benefisu istorinėje mūsų parlamento salėje, kur ji dėstė savo požiūrį į Lietuvą apsėdusias grėsmes – „Ar alkoholis, narkotikai, medikamentiniai abortai, lyties pakeitimas, seksualinio pasitenkinimo nuvertinimas iki pramogos lygio stiprina pilietinės bendruomenės dvasinę ir fizinę sveikatą? Žinoma, ne.“ Dar išvardijo aibę įstatymų (tarp jų ir Konstitucinių), kuriuos Seimas esą privalo priimti nedelsdamas.
Išgirdusi šurmuliuojančią reakciją į savo „spyčių“salėje signatarė nepatenkintiems pasiūlė išeiti (tai svarbi detalė, nes kai kur viešai imami smerkti tie, kurie neapsikentę iš salės išėjo) ir pridėjo tarsi tašką: „Tokia ciniška ir įžūli Lietuvos homoseksualizacija jau turi ir, be abejo, turės ateityje neigiamas pasekmes visuomenės vienybei bei sutarimui.“ Dar tiesa buvo šiokios tokios retorikos apie tai, ar demokratinėje Lietuvoje tebegalioja žodžio laisvė?
Esu labai labai tolimas nuo reikalų, kurie vyksta vadinamajame „Kovo 11-osios signatarų klube“. Mane pasiekia tik nuotrupos žinių apie tai, ką tie žmonės ten veikia. Taigi trūksta duomenų analizei, kaip sakytų akademikai.
Nesuprantu tokio klubo pasirinkimo – deleguoti p. Šličytei teisę pasisakyti visų signatarų vardu Kovo 11-osios proga. Bet tai, kaip sakoma, pačių klubo narių reikalas. Po p. Šličytės benefiso bent du signatarai klubą paliko. Ko gero, ir aš būčiau pasielgęs taip pat.
Nes signatarų vardu kalbėjo ir žodžio laisvės tvarumu abejojo žmogus, kuris, manyčiau, iš tikrųjų niekada nebuvo už žodžio laisvę. Kalbu apie tai būdamas truputį susipažinęs su klaipėdietiškojo sąjūdžio gimimo reikalais. Atleiskite už nekuklumą, skirtingai nuo p. Šličytės, kuri Sąjūdyje atsirado visai ne nuo pradžių pradžios, o ant pakilusios bangos 1988-aisiais mitinge prie celiuliozės ir kartono kombinato Klaipėdoje (dabar – „Grigeo Klaipėda“) negailestingai talžydama įmonę, jos vadovybę ir visus su tuo susijusius.
„Uff, kaip gerai varo“, – džiaugėmės mes – aną mitingą organizavę tuometiniai sąjūdiečiai. Neįtardami, kad mūsų akyse gimsta toks monstriukas, kuris talžys vėliau kiekvieną, įskaitant politinius oponentus ir kitaip galvojančius, įskaitant dabartinius kolegas – signatarus. Tuo netikinčius pakviesčiau laisvalaikiu pavartyti Atkuriamojo Seimo stenogramas.
Kalbant apie demokratiją ir žodžio laisvę p. Šličytei galėčiau priminti jos perteklinį rūpestį to paties Sąjūdžio spaudos laisve prieš 1990-ųjų rinkimus į Aukščiausiąją Tarybą (Atkuriamąjį Seimą), kada buvo siekiama laisvai užgimusią naują žiniasklaidą paversti ne žodžio laisvės, o vien politinės kovos „prieš komunistus“ įrankiu. Ponia Šličytė tąsyk, žinoma, nebuvo labai originali. Buvo gal net labiau už ją odiozinių personažų.
Kitaip tariant, kam kalbėti, o kam verta geriau patylėti kai kuriais aktualiais visuomenės gyvenimo klausimais – platesnė problema. Tačiau p. Šličytę užstojusi signatarų klubo prezidentė Birutė Valionytė, teigdama, esą „Kovo 11-oji yra laisvės diena, o Kovo 11-oji būtent nuėmė cenzūrą“, klysta. Cenzūra krito anksčiau (esu tokio amžiaus, kad teko pamatyti „gyvą“ cenzorių). Drįstu sakyti, kad be laisvos žiniasklaidos nebūtų buvusi gana sklandi 1990-ųjų kovo 11-oji.
Nors, tiesą sakant, man ateityje bus nesvarbu, ką šneka tie žmonės, kurių dauguma nusipelnė tik tuo, kad uždėjo savo parašus ant vieno šaliai svarbaus dokumento. Ta prasme tegu jie kalba sau į sveikatą, jeigu mano, kad jiems trūksta dėmesio.

Rytas Staselis