Kaip mes galime laimėti?

Šiandien išgyvename istorines akimirkas. Rusija pradėjo agresiją prieš Ukrainą. Iškilo didžiulis pavojus ne tik Ukrainai, bet ir taikai Europoje ir visam pasaulyje. Gyvenimas jau niekada nebus toks, koks buvo, jis keičiasi kiekvieną akimirką, didžioji žmonijos dalis vienijasi prieš nežmoniškumą ir už taiką. Pasaulis ir kiekvienas iš mūsų laikome labai sudėtingą demokratijos egzaminą.
Iki šių baisių įvykių daugelis mūsų dėl skirtingų požiūrių, nuomonių pergyvenome daug emocinių įtampų ir nerimo. Protestai, maršai, peticijos… Nejučia tapome… vienas kitam priešais. Vis nepavykdavo susikalbėti, tiesiog negirdėdavome vienas kito. Bet ar gera gyventi taip susipykus, neapykantoje vieniems su kitais? Juk neapykanta gimdo neapykantą, o agresija – agresiją. Kur mes taip nueisime? Man nepatinka ir labai liūdna dėl to. Aš noriu, kad mes kartu švęstume mums taip brangias Lietuvai šventes, kad kartu kalbėtume apie skaudulius ir kartu pastebėtume ir pasidžiaugtume gerais dalykais. Mes dar vis mokomės kurti savo jauną valstybę, kuriai dabar gresia didelis pavojus. Taip, visi darome daug klaidų… Turbūt nėra nė vieno, kuris viskuo būtų patenkintas, kas vyksta mūsų valstybėje, o tada nejučia tampame „ekspertais“ tų dalykų, kurių nesuprantame, o gal ir negalime žinoti visko apie viską. Tai – normalu. Atrodo tiek nedaug reikia, kad galėtume susitarti. Pasaulis nuolat keičiasi ir mes esame neišvengiamai šio pokyčio dalis. Suprantu, kaip sunku priimti radikalius sprendimus, nes turime daug gyvenimiškos patirties ir baimių, o vaizduotė kartais padaro mums meškos paslaugą. Mes išsigąstame ir sustojame. Tačiau šiandien sustoti negalime, nes visiškai šalia vyksta karas, kuris gresia ir mūsų šaliai. Dabar, kaip niekada, turime būti visi susitelkę, kad būtume stipresni, tada jausimės ir saugesni. Kartu ramiau… tada nugalėsim.
Visais laikais buvo skirtingai mąstančių, tik ne visada jie galėdavo pasireikšti. Šiandien žmonės gali, ir tai gerai, juk gyvename laisvoje šalyje. Pagarbiai kalbantis vieniems su kitais nuomonių skirtumai pagimdo daug puikių, naujų idėjų, ginčuose gimsta tiesa. Bet ginčo meno mums dar reikia mokytis ir mokytis, jau nekalbant apie tai, kad pirmiausia reikia suvokti ir suprasti ginčo objektą. Ir tą mes kiekvienas stengiamės daryti, nors kartais ir ne visai pavyksta. Juk visada galima pradėti iš naujo. O gyvenimas eina į priekį, pateikia mums vis naujus iššūkius.
Ukrainoje kasdien žūsta žmonės ir kiekvieno iš mūsų pagalba atrodo per maža, palyginti su tuo, ką ukrainiečiai aukoja kaudamiesi, prarasdami gyvybes ne tik už savo šalį, bet ir už mūsų šalį, visą Europą. Nuolat sekame karo naujienas, liūdim ir džiaugiamės, kai pavyksta pasipriešinti. Kiekvienas jaučiame stiprų nerimą dėl to, kas vyksta. Šalia karo mūšių laukuose vyksta ir informacinis karas. Priešas bando visais būdais užteršti mūsų mintis, pasėti nerimą ir nepasitikėjimą savo šalies ir Europos demokratijos ateitimi.
Labai normalu išgyventi nerimą tokiomis sąlygomis, todėl būtina daryti pertraukas dėl psichologinės sveikatos, sveiko proto, kurio mums taip daug reikės priimant vienokius ar kitokius sprendimus. Ribokite informaciją, nes sklinda daug dezinformacijos, įvairių nuogirdų ir melagingų naujienų. Taip meistriškai manipuliuojant svarbia jautria informacija, labai sunku susigaudyti didžiuliame informaciniame sraute. Todėl labai svarbu būti atidiems, atsirinkti ir remtis kiek įmanoma patikimesniais šaltiniais. Prisiminkim, kad žmogaus organizmą nuo apsinuodijimo maistu saugo skrandžio gebėjimas išsivemti ir vėl viskas susitvarko. Deja smegenys tokios savybės neturi. Ką į jas įdėjote, nešiositės visą likusį gyvenimą. Ribokite informacijos srautus.
Supraskime, mes nesužinosime visų karinių veiksmų, įvykių detalių. Tiesiog kai kuri informacija yra slapta. Kviečiu atidžiai pasirinkti kuo tikėti – oficialiais mūsų šalies šaltiniais, valstybės pareigūnų komentarais, Lietuvos ir pasaulio žinomų žmonių ir žurnalistų pasisakymais ar pro visus plyšius šliaužiančia žiauria dezinformacija ir sunkiai protu suvokiamomis melagienomis. Manau, kad esame informuojami tiek, kiek mes turime žinoti, kad galėtume toliau gyventi sąlyginai normalų gyvenimą, būtume pasiruošę netikėtumams.
Darykime mažus ir didelius gerus darbus – galvokime kasdien, kuo ir kaip padėti ukrainiečiams. Šiandien kuriasi įvairios tarptautinės organizacijos, sužinokime apie jas ir dalyvaukime jose. Vėlgi, būkime atsargūs pasirinkime, kam pervedame pinigus Ukrainos pagalbai. Darykim visi, ką galime ir sugebame, o svarbiausia – pagaliau būkime dabar vieningi ir sąmoningi, išlaikyti ir susikaupę. Ir tikėkime, kad mes visi kartu nugalėsime.
Ar to užteks? Nežinau… Prieš akis man iškyla mokymo, kaip elgtis avarinės situacijos lėktuve metu metafora – pirmiausia užsidėti deguonies kaukę turime sau, kad galėtumėm pasirūpinti kitais. Todėl rūpinkimės savo emocine ir fizine sveikata, bendrabūvio darna, atsakingai rinkimės informacijos šaltinius ir neleiskime, kad mumis manipuliuotų dezinformacijos ir rasinės neapykantos skleidėjai.
Atrodo, nedaug? Tai labai daug, pradėkime nuo savęs – sudėkime visų mūsų geras mintis ir darbus. Ir svarbiausia laikykimės kartu, nes kartu ramiau ir kartu mes galime nuveikti daugiau. Tiesiog kartu…
Romualda Bartulienė