Birštono sėkmės istorijai – 640 metų!

(Pabaiga. Pradžia Nr. 19 (10461))
Pasakojimas (apie prieš 640 metų įvykusį istorinį žygį, kurio metu Vokiečių ordino kariai puolė ir Birštoną, – red. pastaba) nepateikia konkrečių detalių apie Birštoną, tačiau vis dėlto leidžia daryti keletą išvadų apie šią gyvenvietę minimu laikotarpiu. Iš pasakojimo sužinome faktą, kad tuo laikotarpiu Birštonas jau yra pilis, nors kitos gyvenvietės, Alytus ir Punia įvardijamos tiesiog savo vardais. Birštono pilis, kaip įprasta to meto Lietuvoje, turėjo būti gynybinis kompleksas, galbūt jau besivystęs ir į rezidencinę valdovo pilį. Architektūros požiūriu jos negalima konkrečiai apibūdinti, bet, turint omenyje kitas tokios funkcijos ir to meto pilis Lietuvoje, ji turėjo būti medinė, aptvarinė. Vietos požiūriu pilį galime lokalizuoti dabartinio Birštono Vytauto kalno vietoje, o, ieškant pilies santykio su aplinka, ši pilis neabejotinai turėjo būti gynybine atrama kažkur šalia Nemuno esančiai gyvenvietei.

2021 metais, kreipusis į Slaptąjį Prūsijos archyvą Berlyne, buvo gauta seniausio išlikusio Birštono paminėjimo istoriniuose šaltiniuose, tai yra Vygando Marburgiečio kronikos 1464 metų vertimo į lotynų kalbą, kopija.

Toliau nagrinėjant šio žygio istoriją, atsiskleidžia ir dar keli įdomūs, aptarimo verti momentai. Visų pirma, faktas, kad Ordino kariai nuo pilies „greitai atsitraukė“. Įstabus momentas, paliekantis nežinomybę dėl tokios keistos įvykių eigos. Jeigu žodį „atsitraukė“ traktuosime kaip karinį terminą arba žodį, apibūdinantį karinį veiksmą, o šis pasakojimas būtent ir yra karinių veiksmų aprašymas, tai net nestudijavus karo mokslų yra aišku, kad žodžiu „atsitraukti“ yra apibūdinamas organizuotas karinių pajėgų veiksmas. Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje randame tokį žodžio atsitraukimas apibūdinimą: „priverstinis arba planuotas karinių dalinių užimamų ruožų palikimas ir įsitvirtinimas naujuose ruožuose gynybos gilumoje. Atsitraukiama, kai reikia apsaugoti kariuomenę nuo stipresnio priešo smūgių, užimti patogesnę padėtį, laimėti laiko, sutrumpinti fronto liniją ir taip sutaupyti jėgų kitiems kovos veiksmams.“

Seniausiame istoriniame šaltinyje Birštonas įvardintas žodžiu „BRIST“.

Tad kokios priežastys slypi už šio Ordino karių atsitraukimo nuo Birštono pilies, ir dargi greito? Galimybę, kad Ordino kariai pajautė gailestį ar nematė prasmės užpulti gyvenvietę, galime iškart atmesti, nes, studijuojant tokio pobūdžio Vokiečių ordino žygių į Lietuvą, vadinamųjų reizų, praktiką, susidaro įspūdis, kad Ordino kariai niekad nepraleidžia progos į gyvenvietę įsiveržti, net jei ji nedidelė, net jei apleista. Juolab kad Vokiečių ordinas ir tuo metu pasižymėjo kaip griežta sukarinta struktūra, vykdanti įsakymus, tad savo nuožiūra ši kovinė grupė negalėjo priimti sprendimo tiesiog nebandyti atakuoti pilies. Kol kas belieka spėlioti, ar tiesioginis susirėmimas įvyko, ar ne. Apie tai žinių nėra.
Šį nagrinėjimą papildo dar keli įdomūs faktai. Ordino kariuomenė, eidama į Lietuvą, buvo padalinta į tris kovines grupes ir kiekvienai jų paskirta konkreti puolimo kryptis – Birštonas, Punia ir Vilnius. Tokia Vokiečių ordino puolimo taktika, kai kariuomenė padalinama į tris atskiras kovines grupes, o vėliau susijungia į vieną, dažnu atveju, kad suduotų smūgį pagrindiniam žygio tikslui, yra įprasta tam metui. Šiame pasakojime į Birštoną nueina prima kovinė grupė, kuri čia įvardijama lotynišku terminu „prima cohors“. Nagrinėjant karų istoriją, aiškėja, kad terminu prima cohors, lietuviškai – pirmąja kohorta, dar nuo Romos imperijos laikų vadinama stipriausia, gausiausia kariuomenės sudėtinė dalis, stipriausia kovinė grupė, kurios užduotis yra arba kautis su stipriausiu priešu, arba pridengti pagrindinę puolančios kariuomenės grupę, apsaugoti flangą.
Tad faktas, kad į Birštoną pasiunčiama kovinė grupė, kuri vienintelė iš trijų atskirai įvardijama jos dydį arba paskirtį galinčiu atspindėti senu kariniu terminu, gali leisti spėti ir šios kovinės grupės pasiuntimo prieš Birštoną tikslą. Galbūt Birštonas buvo stipriausiai arba geriausiai įtvirtinta gyvenvietė iš šių trijų, galbūt iš Birštono buvo tikimasi atakos prieš puolančius Ordino karius. Tokią taktiką, tai yra, atakuoti puolančios Ordino kariuomenės flangus surengiant pasalas, lietuviai praktikuodavo neretai ir dažnu atveju sėkmingai.
Tai, kad ši Ordino kariuomenė turėjo būti gausi ir stipri, nusako du faktai: žygį prieš lietuvius paskiria Ordino karinių operacijų vadas, maršalas Kuno vo Hatenšteinas ir pats šiame žygyje dalyvauja, o antrasis, kad kariuomenė, įveikusi Nemuną, susijungia ir nakvoja netoli Trakų, greičiausiai ruošdamasi šio miesto puolimui. O tuo metu tai yra vienas stipriausių Lietuvos miestų, Didžiojo Kunigaikščio Kęstučio rezidencija.
Tad nors ir ganėtinai trumpas yra pirmasis pasakojimas apie Birštoną, tačiau nagrinėjant ir ganėtinai įdomus. Juolab kad Birštonas pasirodo tokių didelių ir svarbių politinių įvykių fone, veikiant įtakingiausioms to meto Vokiečių ordino ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės asmenybėms.
Ir nors pilnas istorijos eigos vaizdas nėra matomas, tačiau faktas, kad Ordino kariai nuo Birštono „greitai atsitraukė“, gali būti ne tik pirmosios Birštono istorijos, bet ir sėkmingos Birštono istorijos pradžios faktu.
Simonas Matulevičius