Kur Scholzas? Ne, kur Nausėda?

Kada 2008 m. rugpjūtį Rusijos kariuomenė užėmė Pietų Osetijos (Sakartvelo regioną) teritoriją ir grasino tęsti puolimą ligi pat šalies sostinės Tbilisio, Lietuvos diplomatai surengė įspūdingą operaciją. Sužinoję, kad į Tbilisį ruošiasi skristi tuometinis Lenkijos prezidentas Lechas Kaczynskis (1949-2010), jie pasistengė, kad tarp kaimyninės šalies vyriausybinio lėktuvo keleivių rastųsi Lietuvos lyderis Valdas Adamkus.
Ir tąsyk p. Adamkus tapo ne šiaip ano lėktuvo keleivis, bet ir aktyvus demokratijos Rytų Europoje rėmėjas, apie kurį dabar tautinė-politinė mitologija pasakoja kaip apie nepabūgusį rusiškų bombų ar net galimų rusų desantininkų Tbilisyje politikos galiūną. Žinia: atmetus mitologizuotus istorinių įvykių rūbus viskas tampa daug paprasčiau ir prozaiškiau. Tarkime, Lenkijos ir Lietuvos prezidentai tąsyk iš tikrųjų dalyvavo dideliame protesto mitinge Tbilisyje, tačiau į šį miestą jie atvyko iš Azerbaidžano sostinės Baku, nes Lenkijos vyriausybinio lėktuvo pilotai atsisakė leistis Sakartvelo sostinės oro uoste, kurio prieigos jau buvo bombarduojamos.
Tačiau diduma šių detalių dabar nebesvarbios. Net ir tai, kad tuomet taikdariškoje „komandiruotėje“ kartu dalyvavo Ukrainos vadovas Viktoras Juščenka, taip pat Estijos beigi Latvijos vyriausybių vadovai Andrus Ansipas ir Ivaras Godmanis. Svarbu likę tik tai, kad būdamas solidaus amžiaus mūsų prezidentas ryžosi šiai misijai ir sunkiomis akimirkomis (tada teigta, kad rusų pajėgos buvo pasiekusios senąją Sakartvelo sostinę Mcchetą už 24 km nuo Tbilisio) buvo kartu su Sakartvelo tauta.
Išdidžių tautų lyderiai taip ir elgiasi. Arba naudojasi palankiomis progomis šitaip elgtis. Nes agresiją patyrusioms tautoms tada tai yra svarbu.
Dabar tatai patiria ukrainiečiai. Rusijos kariuomenė kol kas nesiėmė pulti Ukrainos, tačiau taikos reikalas ten yra pakibęs ant plauko. Todėl mūsų premjerė Ingrida Šimonytė kartu su Ukrainos gynybos ministru buvo Luhanske. Galima sakyti, kad nuvežė tos šalies kariuomenei skirtus „stingerius“ iš Baltijos šalių kariuomenių arsenalų. Kai kurie Lietuvos Seimo nariai, pas mus rinkti Europos parlamentarai – taip pat ten. Nes ukrainiečiams šiuo metu tai svarbu. Ne tik dėl Rusijos karinio šantažo, bet ir didžiųjų vakariečių kvietimo savo piliečiams kuo greičiau palikti šalį, kas šiaip jau suteikia ne pagalbą, o kelia chaosą rinkose ir siūbuoja šalies finansinį-ekonominį stabilumą. Kaip tik šią savaitę tapo žinoma, kad Europos Investicinis bankas sustabdė kelių svarbių Ukrainai energetikos projektų finansavimą.
Prieš kelias savaites Ukrainos krizės kontekste kritiškai nusiteikusi Vokietijos žiniasklaida klausė: „Kur yra [kancleris] Olafas Scholzas?“ Mes gi turime teisę paklausti – o ką gi šiomis dienomis veikia prezidentas Gitanas Nausėda? Žinia – Vasario 16-osios dienos renginiai, Nacionalinių kultūros ir meno premijų įteikimas, susitikimas su užsienio šalių ambasadoriais. Kelių dienų darbotvarkė iš po valstybinės šventės – išvis tuščia… Suprantama, kada esi „ant ragų“ su šalies diplomatine tarnyba, negali tikėtis, kad mūsų diplomatai sumąstys kokią nors netradicinę imidžo propagandos akciją taip, kaip anąsyk, prieš beveik trylika metų p. Adamkui. Tada belieka tik šlietis prie politinės opozicijos stačiai triuškinančios valdančiuosius dėl nesvarstomos vienkartinės 100 eurų išmokos nepasiturintiems, kaip pastebėjo apžvalgininkas Rimvydas Valatka. Nes tai turbūt ir yra tiesiausias kelias į „gerovės valstybę“ – pinigų pamėtymas iš sraigtasparnio.

Rytas Staselis