Danutė Skaudickienė, Balbieriškis:
– Klausiate, ar aš turiu namuose relikvijų, kurias ypač saugau ir gerbiu. Atsakau – taip. Mano šeimos istorija ypatinga. Ji apie tai, kaip du maži upeliai virsta viena upe ir plaukia tolyn, saugodami krantus.
Mano tėvelio Jurgio Plentos tėvas buvo Lietuvos kariuomenės pulkininkas, savanoris, dalyvavęs Giedraičių mūšyje ir sunkiai sužeistas. Išėjęs į atsargą gyveno Ukmergėje. 1936 m. jo žmonos Zuzanos dėdė, Širvintų bažnyčios klebonas Jan Nawicky, atšventė 50 kunigavimo metų jubiliejų ir pasikvietė savo krikšto dukrą Zuzaną į Širvintas, užrašydamas jai namus. Parapijiečiai jam padėkodami padovanojo didelę grandinę su kryžiumi.
Gyvenimas ėjo ramiai iki 1944 m. Artėjo frontas, ir seneliai susikrovę mantą į dvi padvadas važiavo Vokietijos link. Tada per močiutės padvadą pervažiavo rusų tankas. Ji taip ir liko gulėti Karaliaučiaus krašte, o senelis su dviem sūnumis grįžo į Širvintas. Mano tėvelis susirinko nuotraukas, jam brangius daiktus, tarp jų – ir grandinę su kryžium, sudėjo į metalinę dėžutę ir užkasė kaimynų sode. 1944 m. mano senelį suėmė ir įkalino jo paties namų
Klebonui Jan Nawicky prieš 86 metus parapijiečių padovanota grandinė su kryžiumi.
rūsyje. Tėveliui tuo metu buvo 15 metų. Jis liko vienas. Po poros mėnesių gavo tėvo laišką, rašytą ant beržo tošies. Daugiau jokių žinių iš jo negavo. Senelio mes ieškojom Atgimimo laikais, bet niekur žinių negavom. 1948 m. tėvelį sugavo ir išvežė į Sibirą. Grįžęs į Lietuvą, tėvelis pasiėmė dėžutę. Tą kryžių mes bučiuodavom per kiekvienas Kūčias, jis priminė tėvelio tėvus, brolį ir seserį.
Mano mama Genovaitė Strelčiūnaitė kartu su broliu ir keturiomis sesutėmis bei tėvais į Sibirą buvo išvežta 1948 metais. Mama pasiėmė knygą, į kurią įsidėjo prakartėlę, kuriai jau tada buvo apie 30 metų. Viena sesutė numirė vagone, ją tiesiog išmetė per duris. Taip jau lėmė likimas, kad mama ir tėtis pateko į tą patį Užūrsovchoz. Jie ilgai draugavo ir 1954 m. susituokė. Po metų gimė brolis, dar po metų ir aš. Močiutė mirė ir mama tapo namų šeimininke. Po Stalino mirties lietuviai dar negalėjo važiuot namo, tėvai į Lietuvą grįžo 1959-aisiais. Iš Sibiro jie parsivežė medinį lagaminą, skrynią, dvi geležines lovas. Kad ir kur mes būtume gyvenę, šie daiktai visada lydėjo mus, kaip ir siuvimo mašina Zinger, ištikimai tarnavusi ir Sibire, ir Lietuvoj.
Kai ateina Kūčios, ant stalo pagarbiausioje vietoje visada puikuojasi prakartėlė, net ir po 100 metų ji labai brangi, artima, augusi kartu su mumis. Išlydėjusi visus išėjusius.
Viena brangiausių D.Skaudickienės šeimos relikvijų – ir Sibire išsaugota prakartėlė.
Laikraščio veiklą ir projektą „Gyvenimo medis augina naujas šakas“ iš dalies remia VšĮ „Medijų rėmimo fondas“ (2026 m. bendrai skirta suma – 38132 Eur).