Būkim

Nuriedėjus dar vienam metų ratui – kaip sparčiai rieda – labiausiai rūpi padėkoti. Už viską. Už tai, kad esame vieni kitiems, kad šypsomės ir džiaugiamės, kad drąsiname vieni kitus. Ir kad Nemunas kantriai plukdo ne vien džiugias dienas – ir niūresnes, kad medžiai sugeria ir mūsų neviltį, ir gėlą. Ačiū už rūpestingai nušluotus ir pabarstytus takus – tada mažiau slysta žemė iš po kojų. Ačiū kantriai ir dėmesingai prekybos centro kasininkei – įspūdis toks, kad jei galėtų pasitraukti iš savo darbo vietos, tai net panešėtų tavo pirkinius, nes tau gal sunku.
Dėkui po ilgokos pertraukos pravėrusiajam bibliotekos duris. „Palaidojau geriausią draugą, nerandu sau vietos, todėl pas jus atėjau,“ – nedrąsiai, tarsi teisindamasis pasakė ir visai to nenorėdamas privertė krūptelėti: ar nenusivils tas sutrikęs žmogus, ar ir kitą kartą ateis.
Ačiū, kad padedame vieni kitiems pajusti: dėl kito būdamas esi ir dėl savęs. Būkim.
Genovaitė
Audronės Šidiškienės nuotrauka