„Mano gyvenimo tikslas – daryti žmonėms gera,“ – nuoširdžiai prisipažįsta jaunas vyras, ir jo balse negirdėti apsimestinės gaidelės. Prieš šešetą metų Mykolas Balaišis savo likimo bičiulius – jaunuolius su klausos negalia – subūrė į Kauno kurčiųjų jaunimo organizaciją, kuriai iki šiol vadovauja.
O prieš dvejus metus, gražiai paprašytas Kauno kurčiųjų reabilitacinio centro direktorės Jūratės Pugačiauskienės, ėmėsi ir Lietuvos kurčiųjų draugijos Prienų pirminės organizacijos pirmininko bei asmeninio asistento pareigų. Mykolas siekia, kad Prienų kurčiųjų pirminė organizacija taptų žinoma visiems – ir tėveliams, susilaukusiems kurčio vaiko, ir įvairių įstaigų atstovams, todėl kuria bendradarbiaujančių partnerių tinklą ir per jį bandys spręsti žmonių, turinčių klausos negalią, problemas.
Į visuomeninę veiklą pasinėręs socialinio darbo specialybės studentas Mykolas – pavyzdys, padrąsinantis ir įtikinantis kitus, kad, nepaisant negalios, gyvenimas gali būti ir pilnavertis, ir turiningas, o tai priklauso nuo tikslų, kuriuos keli sau…
Prieššventinis laikotarpis LKD Prienų pirminės organizacijos pirmininkui Mykolui Balaišiui buvo pakankamai įtemptas – jis apsilankė beveik visose Prienų rajono seniūnijose, tikslindamas organizacijos narių sąrašus, su socialinėmis darbuotojomis aiškinosi, kokia pagalba jiems reikalinga, lankėsi šeimose, joms suteikė informaciją dėl kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų interesų atstovavimo, konsultavimo, kompensacinės technikos įsigijimo, paslaugų skyrimo, psichologinės pagalbos ir vaikų ugdymo.
„Kaimuose autobusai kursuoja retai, dėl prasto susisiekimo ir sveikatos problemų vyresnio amžiaus organizacijos nariams yra sudėtinga atvykti į miestą, todėl stengiuosi juos aplankyti namuose, tarpininkauju jiems įvairiose įstaigose, kai tik to prireikia. Palydžiu žmones į gydymo, socialinio draudimo, teisines, žemėtvarkos ir kitas įstaigas, kuriose jie tvarko dokumentus, sprendžia asmenines problemas, padedu susikalbėti su įstaigų darbuotojais,“ – taip asmeninio asistento pareigas apibūdina Mykolas.
Jo teigimu, Prienų rajono savivaldybėje gyvena maždaug 50 žmonių, turinčių klausos negalią – dauguma jų apkurto senatvėje ar po persirgtos ligos, kai kurie negirdi nuo vaikystės. Ne visi organizacijos nariai moka gestų kalbą, tai apsunkina jų integraciją į visuomenę. Anksčiau, ieškodami pagalbos, jie turėdavo važiuoti į Kauno kurčiųjų reabilitacijos centrą, o nuo 2007 metų informavimo tarpininko (asmeninio asistento) etatas įsteigtas Prienuose, lėšas jo išlaikymui pagal savivaldybei pateiktą programą skiria Lietuvos neįgaliųjų departamentas.
„Kaimiškose vietovėse gyvenantiems kurtiesiems trūksta informacijos, ji neprieinama net per televiziją. Įsivaizduokite, kad jūs neturite interneto, televizijos ir radijo laidų negirdite, o verčiamų į gestų kalbą arba subtitruojamų yra labai mažai, valdiškų įstaigų tarnautojai nemoka pirštų abėcėlės, todėl kurtieji niekur (ar tai būtų studijos, ar apsilankymas savivaldybėje, ar laidotuvės) negali išsiversti be gestų kalbos vertėjų ar asmeninių asistentų pagalbos,“ –apie kurčiųjų problemas pasakoja M.Balaišis. Ypač didelį susirūpinimą jam kelia kurčių ir neprigirdinčių vaikų ateitis. – Neretai tėvai iš didelės meilės ir rūpesčio nori savo vaikais pasirūpinti patys, taip stengdamiesi juos apsaugoti nuo netolerantiškų žmonių, galimų problemų. Gimdytojai atsisako vaikus išleisti mokytis į kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų centrus, manydami, kad jie ilgainiui pritaps bendrojo lavinimo mokyklose. Remdamasis savo asmenine patirtimi, manau, kad taip tėvai daro vaikams „meškos paslaugą“: globojami jie neįgyja socialinių ir savarankiško gyvenimo įgūdžių, dėl savo negalios jaučia nuolatinį diskomfortą ir atskirtį. Net ir tuomet, kai baigę vidurinę mokyklą, žmonės su klausos negalia susipranta ateiti į Kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų reabilitacijos centrą, jiems būna sunkiau prisitaikyti, susirasti draugų.“
Anksčiau, baigę kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokyklą, žmonės su klausos negalia turėjo menką pasirinkimą – galėjo mokytis siuvėjos ar staliaus specialybių ir dirbti kurčiųjų kombinate, o nuo 1991 metų jiems atsivėrė daugiau kelių, kurtieji, padedami gestų kalbos vertėjų, gali studijuoti kolegijose ir aukštosiose mokyklose. Tačiau šalyje yra apie 100 vertėjų, kiekvienam iš jų tenka po 70 kurčiųjų, todėl neretai nemokamos jų paslaugos skiriamos atsižvelgiant į prioritetus. Mykolo teigimu, šią problemą bandoma spręsti. Siekiama, kad kuo daugiau Vilniaus kolegijos absolventų, įgijusių gestų vertėjo specialybę, atvyktų dirbti į Kauną, taip pat planuojama įsteigti daugiau vertėjų etatų, kad jų paslaugos kurtiesiems būtų prieinamos ne vien darbo valandomis.
Kalbėdamas apie kurčiųjų problemas, Mykolas Balaišis remiasi ne nuogirdomis, o asmenine patirtimi. Jis ir pats neprigirdi nuo kūdikystės, todėl nuo septynerių naudojasi klausos aparatu. Kadangi abu jo tėvai neprigirdintys, Mykolą kalbėti išmokė jo močiutė.
Mykolas lankė įprastą darželį, baigė tris klases Garliavos vidurinėje mokykloje, tačiau, kaip pats sakė, jautėsi vienišas, nepritampantis prie sveikųjų. Rašydamas diktantus, supainiodavo kai kurias raides, buvo gėda klausti mokytojos to, ko nesuprato. Draugams atsibosdavo kartoti greitakalbe pabertus ir jo neišgirstus žodžius, jiems užkliūdavo ir Mykolo nešiojamas klausos aparatas.
„Nors mokytoja dėjo labai daug pastangų, kad neatsilikčiau nuo bendraamžių, jos dėmesio reikėjo ir kitiems dvidešimčiai mokinių. Tada mama, suprasdama mano savijautą, nuvedė mane į Kauno kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų mokyklą (dabar ugdymo centras), ir situacija pasikeitė iš esmės: čia iš manęs niekas nesityčiojo, visi vaikai mokėjo gestų kalbą, ir man buvo lengva bendrauti. Logopedo padedamas, mokiausi kalbėti, skaityti iš lūpų, perpratau pirštų abėcėlę,“ – prisiminė pašnekovas.
Būtent čia, tarp likimo draugų, Mykolas atsiskleidė, kaip renginių organizatorius, visa galva pasinėrė į visuomeninę, sportinę, kultūrinę veiklą, už kurią ne kartą skatintas pagyrimo raštais ir padėkomis. Mokykloje pasiekė savotišką rekordą, per ketverius metus suorganizavęs 40 įvairaus pobūdžio renginių – vakarų, konkursų, diskusijų, seminarų. „Man buvo svarbu organizuoti švietėjiškus renginius, kuriuose gali kažką naujo sužinoti, pasidalinti patirtimi,“ – sakė M.Balaišis.
Kurčiųjų ir neprigirdinčiųjų ugdymo centro vadovės rūpesčiu 2005 m. aktyvusis Mykolas buvo paskatintas kelione į Angliją, kur jis dalyvavo programoje „Actia catholia Patria“ ir galėjo pasisemti patirties iš savanorių, dirbančių su jaunimu. Grįžęs į Lietuvą Mykolas užsidegė idėja telkti kurčiųjų jaunimą Lietuvoje, rengė projektus, prisidėjo prie Baltijos šalių jaunimo stovyklų organizavimo ir tarptautinio bendradarbiavimo programų kūrimo.
2007 m. M.Balaišio iniciatyva buvo įkurta Kauno kurčiųjų jaunimo organizacija. Jos pavyzdžiu pradėjo burtis ir Vilniaus, Klaipėdos kurtieji. Organizacija rūpinasi neprigirdinčių ir visiškai kurčių jaunuolių integracija į visuomenę, atstovauja jų interesams, organizuoja laisvalaikio užimtumą, jaunimo mainus, rengia išvykas.
Baigęs pagrindinio ugdymo programą, M.Balaišis įstojo į Kauno taikomosios dailės mokyklą ir įgijo kompiuterinės leidybos maketuotojo specialybę. Mykolas mokėsi, organizavo renginius, vadovavo organizacijai, tačiau tai buvo visuomeninės ir neapmokamos pareigos. Todėl jis, norėdamas savarankiškai užsidirbti pragyvenimui, buvo įsidarbinęs paslaugų įmonėje kurjeriu, o vėliau penkerius metus dirbo „Rimi“ prekybos centre. Gabus ir imlus jaunuolis greitai pakilo karjeros laiptais nuo prekybos salės darbuotojo iki klientų aptarnavimo administratoriaus pareigų.
Mykolas sako, kad buvo įstojęs ir į Vilniaus universitetą studijuoti savo svajonių specialybės – kultūros vadybos. Ne laiku užklupo liga, tapo sunku suderinti darbą su dieninėmis studijomis, todėl vaikinas studijas metė. Apsisprendė likti arčiau namų ir Kauno kolegijoje pasirinko socialinio darbo studijas. Antrus metus joje studijuojantis Mykolas įsitikinęs, kad socialinis darbas kaip tik jam, nes jis mėgsta bendrauti, yra altruistas.
„Socialinio darbuotojo misija – ne tik padėti žmonėms, bet ir išmokyti juos socialinių įgūdžių, parodyti tinkamą kelią. Esu įsitikinęs, kad nuo paties žmogaus priklauso, kokį gyvenimą jis susikurs,“ – sako M.Balaišis. Jo žodžiuose nemažai idealizmo, tačiau vyras sako nemokantis elgtis kitaip. Negalia jam pačiam niekad nekliudė siekti užsibrėžtų tikslų, tik, kaip vyras pastebėjo, vienose situacijoje užtvaras pasisekdavo įveikti iš karto, kitose tekdavo eiti mažais žingsneliais.
Aplinkinių klausiamas, kodėl taip aukojasi dėl kitų, M.Balaišis atsako nelaukiantis atlygio. Mykolo teigimu, jam mieliausia padėka, kai žmonės juo patiki ir pakviesti susirenka į renginius. Prisibelsti į jų širdis padeda ir menas.
Jau dešimt metų Kauno kurčiųjų reabilitacijos centre Mykolas lanko estradinės imituojamosios dainos užsiėmimus ir dalyvauja koncertuose bei šio žanro festivaliuose. Kiekvieną kartą, atsidūręs scenoje, jis nuoširdžiai įsijaučia į dainą, stengdamasis gestų kalba ir scenos judesiais kurtiesiems atskleisti jos žodžių prasmę. Teko įsitikinti, kokios įtaigios ir nesumeluotos kurčiųjų atliekamos imituojamosios dainos, kaip ir jų nuoširdus noras visuomenėje būti naudingiems, atlikti kilnius darbus dėl kitų gerovės.
Dalė Lazauskienė
Laikraščio veiklą ir projektą „Gyvenimo medis augina naujas šakas“ iš dalies remia VšĮ „Medijų rėmimo fondas“ (2026 m. bendrai skirta suma – 38132 Eur).