Išvyka po Veiverių kraštą, kurį globoja išmintingoji pelėda

Kaip ir visi, Prienų „Versmenės“ klubo nariai laukė karantino pabaigos, kad galėtų susirinkti, pabūti kartu, pakeliauti. Pirmoji nedidelė išvyka – į Veiverių kraštą. Bet nedidelė tik pagal atstumą, o įspūdžių labai turtinga.
Pirmiausia aplankėme Rimorystės muziejų. Per labai trumpą laiką pastatytas naujas, dailus pastatas, kuriame dabar įkurdintos karietos, bričkos, rogės, rimorystės įrankiai, balnai. Nuotraukose – įvairūs darbai, kuriuos padėdavo nudirbti arkliai. Jaunajai kartai tai tikrai viskas jau nežinoma, o mums įdomu prisiminti, aptarti ir net karietoje pasėdėti. Didžiulė pagarba muziejaus kūrimo pradininkui – kunigui Kazimierui Skučui, jo pagalbininkams, padėka bibliotekos darbuotojai Oksanai, viską nuotaikingai aprodžiusiai.
Kitoje gatvės pusėje – pastatai, kurie irgi turi ryšį su arkliais. Tai senoji arklių pašto stotis. Bet nutiesus netoliese geležinkelį ji prarado savo reikšmę. Tada pastatuose buvo įkurti pedagoginiai kursai, vėliau pervadinti seminarija, čia veikusia 1866-1915 metais. Nors turėjo tikslą Lietuvą rusinti (buvo draudžiama lietuviškai net kalbėti), išugdė daug žymių žmonių, vėliau daug nuveikusių dėl savo krašto. Dabar čia veikia Antano Kučingio (šio žymaus dainininko tėviškė netoli Veiverių) meno mokykla. Priešais pastatą rymo Lietuvos mokytojų tėvu vadinamo pedagogo Tomo Ferdinango Žilinsko biustas (skulpt. A. Aleksandravičius, 1931 m.)
Šalia Meno mokyklos įrengtas nedidelis muziejus, skirtas partizano Juozo Lukšos gyvenimui, bendražygiams, jo šeimos tragiškam likimui, kovai už laisvą Lietuvą. Netoli Veiverių – Skausmo kalnelis, kuriame guli ir du J. Lukšos broliai studentai – Jurgis ir Stasys. Baigiantis karui, čia buvo iškasti apkasai, į kuriuos vertė išniekintus partizanų kūnus. Šventa vieta, persunkta krauju, artimųjų ašaromis ir begaliniu skausmu. Dabar kalnelyje ilsisi septyniasdešimt šešių laisvės kovotojų palaikai, surinkti iš pagriovių, žvyrduobių, pamiškių. Širdį graudina paminklas motinoms, turėjusioms viską ištverti. Veiverių herbe pavaizduota išmintingoji pelėda, tupinti ant trikalnio – Skausmo kalnelio, supilto pokario rezistentų kovoms atminti.
Sukame į Juodbūdžio kaimą, Lukšų tėviškę. Erdvią sodybą supa aukštos liepos, ąžuolai. Sodino juos jaunieji broliai, kai grįždavo iš mokyklos. Likę keli seni pastatai, gyvenamas namas – naujas. Aukštas kryžius, atminimo paminklas kieme. Iš šitos sodybos, palaiminti Motinos, išėjo ir negrįžo jos sūnūs – jauni, gražūs, išsilavinę.
Važiuojame Pažėrų link. Pravažiavę šį kaimą su dviem bažnyčiomis lauko keliukais pasiekiame miško pakraštį. Paklysti neleidžia aiškios rodyklės. Čia, Pabartupio kaime, šalia upelio, Juozas Lukša-Daumantas žuvo, išduotas geriausio draugo. Pabartupio pamiškėje (Kauno r.) pastatytas Vyčio kryžius–paminklas, įamžinantis Tauro apylinkės vado J. Lukšos-Daumanto žūties vietą. Granite iškalta: „Šioje vietoje 1951 IX 4 žuvo LLK sąjūdžio atstovas užsieniui partizanas majoras Juozas Lukša-Daumantas“ (skulpt. J. Šlivinskas, archit. A. Mikėnas).
Dėkingi likome mus lydėjusiai muziejininkei Snieguolei už begalinį nuoširdumą. Kelionėje tik pamatai, sužinai, išgirsti, o mintys po to dar nepalieka ilgai.
Danutė Marčiulionienė, klubo narė