Apie Aurimą, armonikų meistrą

Man patinka rašyti apie savus žmones. O bendradarbių vaikai visada savi – džiugina jų laimėjimai, liūdina nesėkmės. Prieš penkiolika metų „Gyvenime“ rašiau apie Aurimo fotografijų parodą Birštono kultūros centre. Tada jis, psichologas, filosofas, gyveno Vilniuje, sėkmingai užsiiminėjo fotografija, ir ji buvo tapusi net jo verslu.
Jau kuris laikas Aurimas su šeima grįžęs į gimtąjį Birštoną. Jo dienos bėga daug išmanymo ir kruopštumo reikalaujančiame muzikos instrumentų pasaulyje. Naujam gyvenimui jis prikelia susidėvėjusias, nebeskambančias armonikas. Bet ir to jam jau negana. Imasi pats jas gaminti! Lietuvoje kol kas, atrodo, niekas daugiau to nedaro. Muzika Aurimo gyvenime neatsirado staiga, ji buvo visada – muzikantas tėvas, džiazuojantis ir kitokios muzikos garsais nuolat skambantis Birštonas.
Meistrai dabar retenybė. Nemanau, kad net geriems savo srities žinovams ir pasišventėliams lengva pragyventi. Todėl savarankiškai dirbantys kelia pasigėrėjimą, todėl tokius žmones norisi rodyti pavyzdžiu, iš jų mokytis, į juos remtis. Tarnautoju būti paprasčiau, bet tarnystė, užtikrindama bent šiokią tokią gerovę, supančioja dvasią. Žmogus su polėkiu renkasi kitą kelią, gyvenimą ima į savo rankas, suprasdamas, kad tą laisvę turės užsidirbti, ir kad gal ne visada gerai seksis. Bet juk tokie žmonės ir yra tvirčiausi gyvenimo stulpai. Jie nesvyruoja nuo menkiausio valdžios vėjelio, tokiems žmonėms nereikia reklamos specialistų ir užsakomųjų straipsnių žiniasklaidoje. Jie patys ir jų veikla yra iškalbingiausias oraus gyvenimo pavyzdys.
Tikiu, kad ilgai, kad gražiai ir darniai skambės tavo armonikos, Aurimai. Ir ką gali žinoti, gal jos išgarsins ne vien tave – ir Birštoną. O kai išvysiu virš Nemuno kilpų ir mūsų gyvenimų skrendantį parasparnį, dingtelės mintis: ar tik ne tu ten pakilai, nes juk mėgdavai pasidairyti iš aukštai. Gero skrydžio tavo svajonėms!
Kalbėdamas apie fotografiją esi sakęs: „Aš nieko „negaudau“, visa yra, telieka pamatyti“. Žiūrint į tave nekyla abejonių, jog šie žodžiai tinka ir pačiam gyvenimui: visa yra, telieka gyventi. Ir ne bet kaip, o kaip tu pats nori.
Genovaitė