Kelionė prisiminimais apie sovietiniais laikais sunaikintą Lizdeikių kaimą

Kai mintimis aš praeitin nuklystu, menu Lizdeikių kaimą, tėviškę, namus,
Šalia, arti gyvenusius kaimynus: Jurkšus, Rusecką, Narbutą bei Kačergius.
Ten tolėliau, prie miško, už kanalo, styrojo Veiverienės sodybėlė paprasta.
Šalimais jos takelis vedė į Bielskynės bažnytėlę pro Gervės, Bielskaus-Vaškelienės namelius tada.
Menu, kai kas sekmadienį pro Kabišių sodybą, miško kampą, į Bielskaus bažnytėlę vesdavos mama,
Čia melstis eidavo visi šio kaimo žmonės. Šiandien nugriautos šitos bažnytėlės, tik likę pamatai tėra.
Šiaurinėj Viliušių, mūsų tėvų, sodybos pusėj, tvyrojo pokaryje sunaikintų Rinkevičienės, Luckaus, Vaikšnio sodybų pamatai. Tuščiuose likusiuose soduos su broliu Ramučiu mes obuolius ten rinkdavom dažnai.
Prie vieškelio, vingiuojančio per Pajiesį, link Prienų, Aukštakalnio šeima gyveno šalimais,
Kitapus kelio, už Vyšniausko sodo, tolyn jau driekėsi Mozūriškių kaimo laukai.
Tenai, kur kasdieną mes bėgom į pradžios mokyklą, pas Šukaitį, pro Deltuvos gražius namus,
Prie kryžkelės stovėjo kažkada statytas kumetynas. Jame gyveno Antanas Baranauskas, malonus ir labai darbštus žmogus.
Prisimenu pradžios mokyklą pas Šukaitį, kai vienoj klasėj buvo skyriai keturi.
Pamokoje pirmokai piešė, antrokai pratimus knygutėj surašytus sprendė ir skaičiavo, trečiokai rašė, o ketvirtokai skaitė, pasakojo, ką išmokę, ir buvome per vieną pamoką įdarbinti visų keturių skyrių mokiniai visi.
Mes gerbėme mokytoją Kačergių, jo bijojom. Jo žodis buvo šventas mums tada,
Vaikai nedrįso išdykauti, šūkaut, žinodami, kad nusižengus, už bausmę pastovėt, paraudonuot reikės klasės kampe.
Lizdeikiuose pabaigusių pradžios mokyklą, penktokų laikė Veiveriai. Ir mes, kaimo vaikai, kol baigėm Veiveriuose vidurinę, 6–7 kilometrus kasdien mokyklon pėstute žingsniuodavom smagiai.
Mokykloj pamokos. Klausyti mokytojų reikia. Paišdykaut, pasiaust ir vidurinėje norėjo mokiniai.
Mes visi buvome kompiuterių nematę ir baigėme aukštuosius mokslus ir viskas buvo liuks. Labai gerai.
O teiginių: toli, sunku, nenoriu, neisiu tėvams nekėlėm niekada.
Visi žinojom žodį „reikia“, kurį nuoširdžiai mums sakydavo mama.
Nedingsta mintyse Kabišiaus, Maščinskų, Petrusevičių namai, sodybos. Jose gyvenę žmonės, jų vaikai. Su kuriais augom, ėjom į mokyklą, šokius, dirbdavom kolūky, žaisdavom, bendraudavom labai dažnai.
Nebeišblėsęs, atmintyje išlikęs, Brundzos dvaras, vadintas Brundzyne ilgai.
Didžiulis sodas, tvenkinys prie kelio, kur šventės, festivaliai vykdavo dažnai.
Nostalgija jaunystei, praeičiai negęsta. Smagu bent mintimis sugrįžti į prabėgusius metus,
Pavaikščiot, palakstyti basomis po tėviškės rasotų pievų žolę, sutikt to laikmečio kaimynus bei draugus.
Nepamirštu. Tai buvo 1969-ieji, kai mama meldėsi ir verkė sužinojusi tada,
Kad draugišką mūsų Lizdeikių kaimą, čia gyvenusių žmonių laukus, sodybas, susiruošė išmelioruot tarybinė valdžia.
Nepaisė niekas tuomet žmonių skausmo ar nenoro. Geriau bus dideliuose plotuose javus augint.
Sumanė jie iškirst visur medžius, nugriaut namus, žmonių sodybas iki kelio ir kaimo žmones į gyvenvietę sugint. Tuomet nieks niekam negalėjo pasiskųsti, toks buvo nuosprendis – šį kaimą sunaikint.
Nors augom pokary, biednystės metais, kai daug ko trūko, palyginus su šiandiena, bet dvelkianti Kaimynų šiluma, žmonių gerumas, paprastumas, nuoširdumas dar neišblėsę ir šiandien mano atmintyje.
Šis kaimas, jo nuoširdūs, darbštūs žmonės, tik atminty išlikę. Daugiau nei 50 metų jo jau nebėra. Kas, kur gyveno, viską žino, mena tada gyvenusių žmonių vaikai. O metai tie, kaip vėjas lekia, viskas keičias. Tik mintyse, kol gyvas, tą kaimo praeitį prisimeni, matai.
Šiandien nedaug to laikmečio kaimo žmonių išlikę. Jie iškeliavo Amžinybėn palengva.
Nedingsta atminty gyvenę žmonės, jų namai, sodybos. Ir nepamirštamas Lizdeikių kaimas, kurio seniai, seniai jau nebėra.
Irena Viliušytė-Petkevičienė, (buvusio Lizdeikių kaimo gyventoja), Alytus